Ankstyvas rytas, spigina saulė, vis dar matau kalnų perėją, užklotą naktį iškritusio sniego, į kurią nevažiuosime. Pabudęs ir pažvelgęs į viršų matau, kad naktį snigo. Iškišęs galvą iš palapinės išvystu nubalusią pievą. Matau gulintį dviratį, kuris atrodo taip, lyg būtų apibarstytas cukraus pudra.
Ką tik nuo palapinės nupurčiau nemažą krūvą sniego. Rašydamas sėdžiu pasislėpęs nuo vėjo už palapinės, saulė jaukiai šildo, brėkšta labai graži diena.
Vakar važiuodamas galvojau apie rašymą. Dienoraščio, knygos. Su dienoraščio rašymu kaip ir viskas aišku. O knyga? Prisimenu Rilkės žodžius: jei gali nerašyti – nerašyk. Bet sugalvojau net du pirmus sakinius (būsimoms? Juokauju!) knygoms. Pvz. Aš buvau miręs, tik ilgai pats to nesupratau. Arba. Mano gyvenime buvo svarbūs tik du dalykai: skaičius septyni ir moterys. Tačiau o kas toliau? Kokia fabula, kur konfliktas, siužetas, koks ar kokie yra pagrindiniai herojai ir t.t ir t.t. ir gal vis tik teisus Rilkė. O grafomanijos protrūkius galima nuslopinti šio dienoraščio rašymu.
Diena apysunkė, kokia ir turi būti (paprastai ir būna) važiuojant per kalnus. Labiausiai išvargino ne keli statūs pakilimai, į kuriuos reikėjo stumti dviratį įtempus visus raumenis, bet keliai, pilni įvairaus didumo akmenų. Blogiausios atkarpos tos, kurios pilnos palaidų nedidelių akmenų. Per tokias vietas sunku važiuoti, vairą mėto į kairę ir dešinę, nežmoniškai krato, reikia šimtaprocentinės koncentracijos.
Vietovės, kurias pravažiavome, įspūdingos. Ypač paskutiniai šios dienos kilometrai – kalvos ir slėniai pilni juodų akmenų; vienu metu pasijaučiau lyg važiuočiau kitos planetos paviršiumi.
Palapines statome ant Их Хаг Нуур ežero kranto, nusileidę link jo serpantinais. Ežero vanduo švarumu nepasižymi, bet ką jau čia, šiandien maudynių diena!
Šiandien Algirdo gimtadienis, sveikinimai bei dovanos. Ir naujosios trijulės akibrokštas – kol su jubiliatu filtruojame ežero vandenį arbatai, jie maukia degtinę, įšilę nuo alkoholio į mus visiškai nebekreipia dėmesio, šaukia perrėkdami vienas kitą, pokalbio temos nykios. Tyliu, tyli Algirdas, tyli ir Dagnė. Tiesiog nėra ką komentuoti.
Nuo rugpjūčio 15 dienos neturime mobilaus ryšio – kai suskaičiuoji – aštuonios dienos be jokios žinutės, kaip laikosi namiškiai. Ir be jokių darbinių skambučių. Pastarasis faktas labai džiugina.
***
↑410 m ↓552 m ~2329 m 36,78 km 04:21
Tautvydas
2016-09-22Kažkur kažkas nesueina: Algirdo dienoraštyje gimtadienis paminėtas prie 9tos dienos, o pas tave prie 11tos. Skiriasi atskaitos taškas?
Ir šiek tiek offtopiko: ačiū, kad rašei ir kad publikuoji savo dienoraštį (žinau, kad tu taip visad darai, bet kažkada padėkot juk reikia). Apart įprasto tokiais atvejais tiesiog svetimų emocijų išgyvenimo kelionėse, kuriose pats vargiai ar besudalyvausi, šiuo konkrečiu atveju dar gaunu pilnesnį vaizdą kas vyko Mongolijoje. Jei dar iš anos trijulės kas parašytų būtų išvis smagiau, bet įtariu to nebus :/
nezinomas
2016-09-22Taip, tu teisus, skiriasi atskaitos taškai. Algirdas neskaičiuoja kelionės dienų kurias keliavome iki Mongolijos.
Iš tos trijulės Aidas ir Dovilė rašė dienoraščius, bet spėju, kad jų neviešins.
Robertas
2016-10-06Tai jūs dviem trijulėm atskirai keliavot ar kartu? Toks įspūdis kad šiemet interesai ne visai sutapo.
nezinomas
2016-10-06Ne, neatskirai; visą laiką buvom kartu.
Įspūdis tavo teisingas, visiškai nesutapo nei interesai, nei kelionės filosofija.
Robertas
2016-10-06A jau paskaičiau kitą dieną, aišku.Bent jau ne iki muštynių:)