kelionės, Marselis-Genuja

MG #11

Ryte planuojame važiuoti iki kempingo esančio Menton miestelyje. Apie 45 kilometrai, tad jau šiandien pravažiuosime šitą, atrodo, niekad nesibaigsiantį miestą. Važiuojame nuo Nicos priemesčių iki Menton per Monaką. Ryte apvaikštome Nicą, kurią pasiekiame įspūdingu dviračiu taku. Ant tako nupiešti ženklai ribojantis dviratininkų greitį. Artėjant prie centro dviratinio greičio ribojimas 6km/h.

Išvažiavus iš Nicos neblogas ir ramus kelias iki Monako. O Monakas didelis, triukšmingas, aplink vienas ant kito lipantys dangoraižiai, minios žmonių, prabangūs automobiliai. Per visą šitą ‚džiaugsmą‘ mes riedame dviračiais apkrautais turistiniai daiktais.

Išsiunčiame giminaičiams ir draugams atvirlaiškius. Kažkaip sugebame išvažiuoti iš Monako. Pakeliui nusiperkame dujų balionus primusui. Kelias baisus. Minios važiuoja iš darbo Monake – automobiliai, motociklai, motoroleriai. Karšta, nors visa diena buvo apniukus. Keikiuosi aš, keikiasi Aušra. Paskutiniai 9 kilometrai prailgsta. 

Miestelyje ilgai ieškome kempingo, navigacija rodo nesąmones, sugebu apsižioplinti pats, atsiduriame prie laiptų (itin stačių ir labai ilgų) į kempingą. Reiks važiuoti aplink, o tai papildomi kilometrai. Bet ne kilometrai jaudina, o pakilimas į kalną. 

Istorija vos nesigavo kaip to namuko ir nykštuko – Aušra lipa laiptais patikrinti ar yra kempingas viršuje, pasilieku laukti apačioje. Po geros valandėlės neišveriu ir bėgu laiptais aukštyn ieškoti Aušros (jos mobilus, pasirodo, mano dviračio krepšyje). O jau laiptų statumas ir ilgumas! Atrodo lyg liptum į dangų pas Petrą. Viršuje Aušros nerandu, randu kempingą, susivokiu, kad ji eina aplink, lekiu tais pačiais laiptais žemyn. Apačioje susitinkame. Važiuojame aplink. Nors važiuojame yra per ne lyg švelnus žodis. Tiksliau – tempiame dviračius įsirėžę į kalną. Prakaitas bėga upeliais. Bet, koks vyno gardumas po visko!

Kempingą praminėm varguolių arba proletariato kempingu. Nors nuo vakarykščio prabangaus kainos skirtumas tik vienas euras. Kaip sakau – skurdą ir prabangą Prancūzijoje skiria vienas euras.

Vidurnaktyje pradeda, įvairiomis kalbomis (italų, prancūzų, anglų, vokiečių) rėkauti vyrukas. Arba girtas, arba su atsisukusiais varžteliais. Rėkia, kiek suprantu, visiškas nesąmones arba tiesiog šūkčioja beprasmius garsus. Po valandos kitos nurimsta.

Ryte, su Aušra, bandom atspėti kuris iš kaimynų linksminosi naktį. Turim du įtariamuosius. Vienas jaunas, kitas pagyvenęs, prie abiejų personažų palapinių nemažai tuščių butelių. Kuris iš jų naktinis triukšmadarys taip ir nesužinojome.