Antra diena. Ryte prancūziški pusryčiai, daiktų pakavimas, diskusija su Aušra apie maršrutą link Marselio. Vienok važiuojame vakar jau matytu ir važiuotu greitkeliu, bet greitai nusukame į vietinės reikšmės keliukus, link kalnų. Nors koks čia kalnas – 300 metrų pakilimas su mažesne nei 6% įkalne. Užpuškuojame fantastišku keliu, aplink kalnai, priekyje Viduržemio jūra ir Marselis. Po to nusileidimas serpantinais, kelyje tik keli automobiliai, malonumas ir džiaugsmas.

Vėliau kažkur prapisam reikiamą nusukimą ir tenka važiuoti greitkeliu link Marselio centro. Greitkelyje mus paveja prancūzas dviratininkas; parodo kaip nuvažiuoti link centro. Ne tik parodo, bet lydi ir palaukia, nes važiuoja greičiau nei mes. Nors kalba tik prancūziškai, bet visai suprantame vieni kitus. Centre, jachtų prieplaukoje, pietaujame ir geriame vyną. Vyno čia daug, jis puikus ir nebrangus.

Dabar jau greit trečia dienos, ilsimės kažkokiame parkelyje, vis dar Marselis. Pavėsyje mano laikrodis rodo +38. Tai protingiausia yra sėdėti pavėsyje ir rašyti dienoraštį.

***

Rašau po poros dienų. Vis tik diena buvo žvėriškai sunki (tiesa, ne tokia sunki kaip kažkada Turkijos kalnuose su 150km). Iš pradžių bandome keisti maršrutą ir galų gale atsiduriame visiškame Niekur – toliau kelio tiesiog nėra. Sukamės atgal; +10km prie planuotų. Po to nustatau navigaciją dviračio režimu – avoid motorways ir etc. Ir išvažiuojam iš Marselio vis siauresniais keliukais. Atsiduriame žvyruotame pėsčiųjų take. Iš pradžių kaip ir ok, vėliau tenka tempti dviračius per uolas ir palaidus akmenis į labai statų kalną. Aušrai liepiu ilsėtis, o pats tempiu. Savo pakrautą dviratį vos vos galiu stumti. Po kažkiek laiko užtempiu. Ir sakau – kad galvojau jog savo dviratininko karjeroje esu viską matęs ir patyręs, tačiau, pasirodo, kad ne – ne viską. Vėliau pasirodo, kad tas dviračių tampymas buvo beveik beprasmis ir atstumo prasme beveik nieko nesutaupėm. Taigi vėl sukam į savo kelią ir vedamės dviračius į kalną; pakylam 360 metrus virš jūros lygio. Kažkurioje vietoje pastebiu, kad pamečiau Goal Zero saulės baterijų power packą. Pikta. Dar vėliau pastebiu, kad kartu pamečiau ir savo Garmin laikrodžio/spidometro krovimo laidą. Blet kaip pikta. Rėkiu.

Užsivedę dviračius į kalną riedame nuo kalno kokius 15km. Vaizdai nuostabūs, bet džiaugsmo maža – nuovargis daro savo. Į kempingą įriedame pradėjus temti. Jėgų lieka tik palapinei pasistatyti, nusiprausti, išgerti alaus ir miegoti.

Naktį, o siurprizas, pradeda žaibuoti griausti ir netrukus lyti. O aš buvau išmetęs daiktus ant pievos sakydamas, aij px, vistiek nelis. Aušra lipa iš miegmaišio ir renka daiktus.

Su miegmaišiais atskira istorija – pakavome daiktus abu, kiekvienas galvojo, kad įsideda po savo miegmaišį, galų gale pasirodo, kad turim tik vieną. Graudu tiek, kad jau juokinga.

Paryčiais kažkokie paukščiai, nuo saulės patekėjimo, unisonu traukia uhu-uhu-uhuhuhu. Dakalė! Po to Aušra išgirdus juos kur pakelėje vis juokiasi.

Beje Marselis didelis miestas. Kažkuriuo metu abiems ateina mintis, kad toks jausmas, jog iš šito miesto niekaip neišvažiuosime.