kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Dvidešimt pirma diena

Naktis vėjuota, bet jau nebe tokia šalta kaip prieš tai buvusios naktys.

Vėl leidžiamės akmenuotu taku. Priekyje smaragdo spalvos ežeras. Paskutinį kartą tokį skaidrų vandens telkinį mačiau Naujoje Zelandijoje – Tasmanijos jūros pakrantes. Lėtai leidžiamės link jo. Algirdas sako, kad jei bus priėjimas prie vandens – maudomės. Iš tiesų kada paskutinį kartą prausėmės spėjau ir pamiršti. Maudomės. O jau vandens šaltumas!

Kol mergiotės prausiasi ateina ir pietūs. Nuvažiavome tik 2 kilometrus. Jaučiu, kad tai bus diena, kai nukeliavome mažiausiai kilometrų.

Kitame, žole apaugusiame, ežero krante ganosi arkliai, šniokščia iš ežero ištekanti upė, niekur neskubėjimo jausmas, vienas tinkantis žodis – idilė.

Po pietų pradėję važiuoti, nedaug nukeliaujame, po kokių 3 kilometrų pamatęs vaizdingą slėnį vagojamą kalnų upelių pasiūlau komandai stoti ir įsikurti nakčiai. Komanda vieningai sutinka.

***

↑24m   ↓437m   ~2966m    5,27km    0:58:04