Kirgizija. Dvidešimt ketvirta diena

Sunki šiandien diena – karšta, nuo pat stovyklavietės kylame į viršų. Iš pradžių įmanoma minti, vėliau tik stumtis. 12-18% įkalnė akmenuotu miško keliuku. Vietomis vos pastumiu savo dviratį. Velniškai sunku. Gerai tik tiek, kad stumiamės per mišką, gauname pavėsio.

Liko dar 2 km ir 300 m aukštyn. Vis tik reiks atsiprašyti tų dviejų sunkiausių kilometrų mano gyvenime, nes šiandien, ko gero, buvo sunkiausi (dar vienas prierašas iš ateities: ach, koks naivuolis!). Dar taip sunkiai neteko stumti dviračio beveik neegzistuojančiais keliais. Kaip Algirdas sakė – čia jau dviračio nešimas.

Tačiau vaizdai aplink fantastiški. Nusileidimas upės link visiška bekele, kartais tiesiog per pievą. Gražu. Diena, nepaisant sunkumo, nepaprastai įspūdinga.

Kirgizija man visad kvepės trimis kvapais: pipirmėtėmis, galvijų mėšlu ir prastai sudegintu benzino kvapu.

Šiandien nusileidinėdamas pagalvojau, kad senokai, o gal ir niekad, neteko važiuoti tokiu š… keliu. Šūdinu – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis.

Nusileidome tiesiai į kirgiziška kempingą (pasirodo šioje šalyje yra ir toks dalykas) – neaprėpiamas plotas, apsodintas spygliuočiais, jurtos nuomai, nacionalinės virtuvės restoranas, arkliai jodinėjimui. Kai paklausėme, kiek kainuos pasistatyti savo palapines, nelabai suprato ko norime ir kodėl siūlome pinigus. Pasirodo, galime statyti palapines kur norime, pinigų mokėti nereikia. Ok, nemokamai, tai nemokamai.

Vieta labai graži, tačiau net ir kempinge galvijų mėšlo nemažai.

***

↑690 m    ↓519 m    ~2257 m    14,10 km    02:50:05