kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Devinta diena

Poilsio diena.

Naktis jau šalta – termometras kažkuriuo metu rodė tik 4 laipsnius. Miegu su termoapatiniais ir pūkine striuke bei dviem miegmaišiais. Nepasakyčiau, kad labai šilta.

O nakties gražumas! Beveik pilnas mėnulis. Ir gilus dangus su milijardu žvaigždžių. Neprisimenu, kad būčiau kada nors matęs tiek žvaigždžių. Žvaigždės ir kalnai, beveik absoliuti tyla, tik girdėti upės šniokštimas. Tobula.

Pusryčiaujant sulaukiame svečių iš gretimų jurtų. Du senukai. Atneša dovanų – kepalą duonos, grietinės ir kumyso. Duona su grietine – mhm kaip skanu. Papildomos kalorijos itin džiugina, nes mes valgome saikingai.

Kumysas… Hm… Kažkiek jo pagėrus, darau išvadą, kad įmanoma jį gerti be pasišlykštėjimo. Ar įmanoma juo mėgautis? Nežinau nežinau. Bet į galvą trenkia visai neprastai – vis tik apie 22% alkoholio.

Su senukais kalbame apie šį bei tą, fotografuojamės. Kviečia pas save į jurtą pietų. Sutinkame (papildomos kalorijos ir mums lieka vieni pietūs). Bais smalsu pamatyti, kaip gyvena eiliniai kalnų kirgizai.

Kirgiziška jurta, tiek išorė, tiek vidus atrodo taip, kaip esu matęs filmuose apie klajoklius. Vidus išdailintas kilimais – ir sienos, ir grindys. Prie durų reikia nusiauti batus. Stalas – nedidelis pakilimas jurtos centre. Sėdėti prie tokio stalo geriausia sukryžiuotomis po savimis kojomis. Stalo nebuvimas, sėdėjimas sukryžiuotomis kojomis, visko darymas tupint, – manau, kad tai tipiški klajoklių atributai. Visose ilgose kelionėse pirmiausia pasiilgstu patogaus atsisėdimo prie stalo.

Labai draugiški žmonės, siūlo viską ką turi geriausio – arbatos, kumyso, avienos. Tiesa, aviena su bulvėmis skonio receptorių nesužavėjo. Skrandis paniurzgėjo, bet galvojau bus blogiau. Tačiau duoną su abrikosų uogiene labai skaniai suvalgėme. Kumysas vis dar sukelia dviprasmiškus jausmus – kaip ir skanu kol geri, bet poskonis labai specifinis. Ir nežinau, ar malonus, ar bjaurus.

Kai visa diena laisva, mintys smegeninėje blaškosi laisvai ir nevaldomai. Grįžta prie likusių namie. Iš tiesų tik turėdamas laisvo laiko supranti, kaip jų visų pasiilgsti.

Žiūrėdamas į upės tėkmę galvoju ir apie kitus – J, G, S, net H/T. Iš visų jų kažko išmokau, kažką pasiėmiau ir dabar naudoju kaip savo. Tikiuosi, kad ir jie kažką gavo iš manęs – jei nieko naudingo, tai bent beprotybės dalelę.

Mintys plaukia kaip tie upės vandenys, šokinėja nuo vienos vietos prie kitos, nuo vieno žmogaus prie kito. Tačiau kaip D puikiai žino, už visa ko stovi beprasmybė. Jausmas, kuris gali sugadinti net pačią gražiausią akimirką.

Ir kaip buvo teisus RoRa parašęs –„ <…> smelkiasi nuojauta, kad apskritai keliavimas, kaip bėgimo nuo savęs apraiška, tapo kasdienine mūsų duona. Esmine mūsų tapatybės dalimi. Tasai nesąmoningas visuresybės poreikis stelbia ir stulbina. Tai ypatinga postmodernistinės romantikos atmaina, bičiuliai: bet kur, bet kame, su bet kuo – kad tik ne namuos!

Rytoj vėl pedalai ir vėl kalnai.