į niekur

2007.11.25, 20:29

šio vakaro pasauliui lyg kas būtų pritaikęs gausian blur filtrą. eini gatve, o pasaulis praradęs savo ribas ir kontūrus.

ir tada suprantu, kad tai vieną iš tų dienų kai gali eiti į Niekur. tiesiog eiti eiti ir eiti. į Niekur.
bet, į Niekur gali eiti tik vieną kartą metuose, ir todėl šiek tiek liūdna. liūdna todėl, jog galėtum tuoj pat, dabar, eiti į Niekur, bet žinai, prisimeni, jauti, kad į Niekur eisi vėliau.

mano drauge, juk tu žinai, kada eisim į Niekur. kai kris sniegas, toks purus, toks lengvas, toks padarantis pasaulį be kontūrų. kai pasaulis bus toks kaip šiandien. ir pasirodžius tam sniegui, mes suprasim, kad atėjo laikas eiti į Niekur. nebus skambučių, nebus žinučių, susitiksim mieste, tame mieste ant septynių kalvų, ir išeisim. be kalbų, be minčių, į Niekur.

ar pasieksim, šiais metais, tą vietą vadinamą Nieku? ar pasieksim, mano drauge?

bet ar tai svarbu, tas tikslas, tas Niekas? žinau, mano drauge, tu juk man paantrinsi, taip?, kad svarbiausia yra pati kelionė. ir net ne kelionė svarbi, svarbu tai, kad galima nugriut į sniegą, kuris ką tik gyveno danguje.