kai žmonės išsiskiria

2008.09.22, 15:51

įrašas skirtas man pačiam. artimiausieji draugai ir taip žino situaciją.

kažkurią dieną nustojau pamišusiu greičiu bėgęs į priekį ir atsisukau atgal - idant blaiviomis akimis pažvelgčiau į praeitį. į pusantrų metų praėjusį laiką. atsisukau. ties mano kojų pirštų galais prasideda karo išdeginta žemė. keliu akis link horizonto - tolumoje vien rūkstantys griūvėsiai, dūmų užnuodytas dangus, išdegusios žemės. skausmas surakina mano širdį. neviltis. pralaimėjimo kartėlis. et. štai ten laimėjau mūšį. o štai ten - gėdingai pralaimėjau, nors turėjau visus kozirius rankose, nors už nugaros stovėjo dešimttūkstantinė armija, o už varžovo, kitados mylėto žmogaus, nugaros tik keli šimtai, nors panaudojau visas pasauliui žinomas gudrybes, klastas, cinizmą, niekšybes - vis tiek pralaimėjau. o štai ten - paskutinis mūšis. kur niekas nelaimėjo. kur sunkioji artilerija nepaliko akmens ant akmens. kur po visko likusi duobė naktyje švyti melsva kobalto spalva. ten šimtą amžinybių neaugs žolė, ten šimtą amžinybių truks atominė žiema. šypteliu kreivai. ten ir baigėsi karas. karas, kuriame niekas nelaimėjo. karas, kuriame visi pralaimėjo. šypteliu liūdnai. ten, už horizonto, žinau, prisimenu (kiek sugebu), buvo taika. buvo.

o dabar galiu suskaičiuoti tik netektis. jų daug. jų labai daug. o didžiausia, kasdien nematyti šio žmogaus. ir žodžiai priverčiantys staugti žvėries balsu - tėti, kaip aš tavęs pasiilgau.

nusisuku nuo griuvėsių. ir vėl pirmyn. on the run, to the hell. dont think, just run.

po šio savaitgalio peržiūrėto filmo į klausimus: how are you? atsakinėsiu: surviving.