2010.08.30, 19:27
kaip sakė vienas literatūrinis personažas - susthojau. išsekus tiek fizinėms, tiek psichologinėms jėgoms, į priekį judėdamas tik iš inercijos, priimu sprendimą (pats, bei suprasdamas jo neteisingumą) ir kryptelėjęs vairą keliais milimetrais tvojuosi į betono sieną. piktai besišypsodamas, tačiau plačiai išskėstomis rankomis. žinodamas kas bus ir netikėdamas kad pavyks. trūkinėjant raumenims, skilinėjant kaulams suprantu kad pavyko. skausmui svilinant nervų sinapses sakau - sprendimus priėmei pats, tad ko čia dabar erzeliuoji? įkaitusiam grąžtui skrodžiant smilkinius kartoju - įkvėpk iškvėpk. šviesa sugrįš į akis. įkvėpk iškvėpk. žemė sustos judėjusi. įkvėpk iškvėpk. tik ne šiandien, ne! fiat lux! liuci(p/f)eris buvo mylimiausias dievo angelas, smalsu, dievas jam atleido (ar kada nors atleis) už sukilimą? saugokis šviesos! ji kenkia mirtingųjų akims. ar šviesa gali tapti ginklu? o thaip! žinoma, šviesa yra gražu, aukštosios technologijos ir t.t., bet man arčiau širdies tekančios saulės šalies metalas. - - - vieninteliu kesa giri nudobiu gerą tuziną priešų. bet kodėl, ašmenims skrodžiant neprietelių kūnus, manąjį kūną drasko skausmo spazmai? (subraukytas nerišlus tekstas apie beprotybę, likusius žingsnius (vieną, ar, galbūt, tik 0,5), ego, etc. (aut.past.)) kas rytą stovėdamas duše po karšto vandens čiurkšlėmis (dar šiek tiek užsukti šalto vandens čiaupą, dar šiek tiek, ir dar. pasiekti ribą, arba lim to null) niūniuoju - wake up dead man, wake up. tačiau karštis nepažadina, o šaltis priverčia keiktis. nešvariu skuduru nuo veidrodžio braukdamas rasą, mojuoju ranka Janui, tam dviveidžiui dievui. bet dievas niūrus. dievo veidas praradęs ryškius kontūrus (kur nukišau cilindrinius lęšius - astigmatizmas _tokiais_ rytais vargina labiau nei kada nors). tad belieka kalbėtis citatomis. * Penktadienio vynas atplukdo šeštadienio moterį * To say: "I am Lazarus, come from the dead, / Come back to tell you all, I shall tell you all" * Pasaulis baigias, / todėl reikia rašyti eilėraščius * There will be time, there will be time / To prepare a face to meet the faces that you meet; / There will be time to murder and create, / And time for all the works and days of hands / That lift and drop a question an your plate; / Time for you and time for me, And time yet for a hundred indecisions, / And for a hundred visions and revisions, / Before the taking of a toast and tea * how can i be lost / if i’ve got nowhere to go * I was in the wrong place at the wrong time / For the wrong reason and the wrong rhyme ir t.t. till ∞. galima tęsti ir tęsti iki tos horizontalios aštunkės, kalbėti _vien_ tik citatomis. ką ten kalbėti! galima parašyti citatų apsakymą. galbūt net romaną. Shiola, Shiola, will all be forgiven? / Shiola, Shiola, am I strong enough to start again alone? / Shiola, Shiola, my heart is overflowing / Shiola, Shiola, with love and anger coiled into one. tik kad prasmė pasiklydus rūke, kaip ją dabar surasti? reikia pasigaminti visą naikinantį prietaisą, galbūt vandenilinę bombą - - - sienų naikinimui. gražios tos sienos, kurias susirenčiau savojo pragaro rato aptvėrimui. akinantis baltas marmuras. identiškos plytos. suguldytos taip, kad cemento nebereikia. užvaldant beprasmybei lėtai einu palei sieną, skaičiuoju žingsnius ir galvoju apie viską naikinančius prietaisus. galbūt viską naikinančius garsus. In my dream there was one note, one musical / one, one sound: and when it sounded all the / walls everywhere came crumbling down. bet taip sunku pakelti ranką prieš savo kūriniją. ir tos abejonės - ar egzistuoja kas nors ten, anapus? (šioje vietoje įsiterpia sukčiaujantis [e]ntelektas ir ciniškai vaipydamasis rėkauja apie statybas su meile ir statinius amžiams) <...> tried to reassure her: don't worry - so what if there is no life after death? There is life after Garp, believe me. Even if there is only death after death, be grateful for small favors - sometimes there is birth after sex, for example. And, if you are very fortunate, sometimas there is sex after birth! Oh yeth, as Alice Fletcher would have said. And if you have life, said Garp's eyes, there is hope you'll have energy. And never forget, there is memory <...> viskas kas lieka - tik kintantys atsiminimai. tau negalima sustoti, tau negalima sustoti! [sic.] jei tik sustosi - dingsi. tačiau, Orfėjas - atsisuko.
i've thtopped.
2009.12.11, 13:36
reikėjo/nereikėjo. nereikėjo/reikėjo. <...>, bet gal laikas ne tas. <...>.
tąvakar ėjau per miestą. per lietų -- per lyjančią žiemą, o galvoje sukosi a.marčėno eilėraščio pradžia:
per dieną žemė lietų godžiai plempia
kuriam kas valandą mažiau erdvės
stotis bažnyčia kapinaitės plentas
ir autobusas kur tuoj pat judės
šaltas ir šlapias miestas. gera eit per tokį. ausyse ausinės. mėgstama muzika. miestas savotiškoje tyloje. rūkoriai prie kabakų vaidinantys tik jiems vieniems suprantamas pantonimas. cigarečių dūmų kvapas. kojos ir balos.
2009.04.14, 13:10
savaitgaliniai intelektualiniai fetišizmai ir jų pagimdytos istorijos.
vienoje iš jų: laiptai. alpstanti dama, kuri mėgsta keiktis. idealus vyras matantis tik save.
laiptai, beje, visai nepaskutinis herojus.
*
dama lipdama laiptais stipriai keikėsi.
{...}
... todėl jis kopė kas antrą pakopą, kad tik greičiau pasiektų laiptų viršų. Kopdamas nenustojo vilties, kad besikeikianti dama nualps, ir jis daugiau nebegirdės tų bjaurių keiksmų
{...}
... dar kelios pakopos ir ji sustojo. Jiedu stovėjo šalia, įsmeigę vienas į kitą akis. Jis vos įstengė nepasiduoti panikai. Ji įkvėpė ir tarė "bled", tada "ką jūs sau manot?", žengė per dvi pakopas aukštyn, stabtelėjo, atsisuko ir pridūrė "aš juk dama". Kai ji nusisuko ir ėmė kopti aukštyn, jį apleido jėgos, kojos pasidarė lyg iš vatos ir jis turėjo atsisėsti, kad nenukristų...
{...}
... ji kopė aukštyn ir galvojo "hmm, švelnios/gležnos ausytės, bled, ir kas galėjo pamanyti? Neištveria keiksmų. Idealus vyras turėtų mokėti perkeikti kiekvieną vežiką, nors tai anaiptol nereiškia, kad turėtų tai daryti vos atsidūręs šalia arklidžių. Bled, kas nutiko šiuolaikinių idealių vyrų bendrąjam išsilavinimui? Och, štai pagaliau ir apžvalgos aikštelė." Ji parimo prie aikštelės kraštą juosiančio turėklo grožėdamasi vaizdu. Ir tik dabar pastebėjo, kad jis užlipo paskui ją...
{...}
... o tada blyksteli katana ašmenys - ji vienu tiksliu judesiu nukerta jam galvą.
*
dalis kopyraitų kaimynystėje, right?
2009.03.30, 17:13
kur dingo andai mano kišenėse skambėję auksiniai dukatai? išleidau. pirkau kelionę. kelionę, kuriai reikia dviejų pinigėlių. jei ne auksinių, tai bent jau paprastų variokų. keliavau link upės, kurią nūnai išnykusi tauta vadino stiksu. kišenėse skambėjo auksiniai dukatai. išvydęs tą upę, negalėjau nesistebėti jos platumu. daug upių regėjo manosios akys, bet šioji aplenkė jas visas - kiek tik akys užmatė priekyje tyvuliavo vanduo. menamasis kitas krantas skendėjo tolumoje tvyrančiame rūke.
o štai ir jis - amžinasis keltininkas rymantis luote. nebylus laukia sielų. tokių, kurioms artimieji įdėjo pinigų susimokėti už kelionę per upę. jo akys susidomėjusios žvelgia į mane - į sielą atkeliavusią kartu su kūnu. imk Keltininke auksini dukatą už perkėlimą. tu nustebęs, kad aš dar gyvas? todėl imk antrą auksinį dukatą mano niūrus drauge. juk galiu vadinti tave draugu? o štai ir trečias auksinis - už būsimą kelionę atgal. taip, mano nebylus drauge - norėsiu grįžti ir atgal. iš ten kur niekas dar negrįžo. gal negali, gal nenori, ar yra skirtumas? kodėl tu stebiesi, mano amžinasis bičiuli? puikiai žinai būsimą pasakojimą apie sugrįšiantį iš krikščionių pragaro. tad imk ir ketvirtą auksiną - bet nesistebėk. o už penktą - išgerk ambrozijos. nemėgsti? bet mano drauge, armondiladas dar nesugalvotas... imk šeštą pinigą ir plaukiam, nieko nelaukdami. bet pala - imk ir septintą - mano mėgstamas skaičius - kad kitam krante manęs palauktum.
(...)
keltininke, tavosios kišenės pilnesnės nei mano. žinau, lauksi manęs. matau, kaip pradeda spindėti tavo akys, išgirdus mano kišenėse skambančius auksinus. kai sugrįšiu į šią vietą, kai tu mane sugrąžinsi atgal - visi auksinai bus tavo. pažadu.
---
I've known rivers:
Ancient, dusky rivers
My soul has grown deep like rivers.
---
o tu ar buvai prie savojo stikso?
2009.01.09, 13:04
ketvirtą ryto
atmerktos akys
netiki tamsa
2008.11.06, 17:27
kalės nemiega su lūzeriais. lūzeriai svajoja apie kales; naktimis sapnuoja neramius sapnus; dienomis nekenčia šiknių. tų, su kuriais miega kalės.
2008.05.27, 14:25
prisimink mano drauge tą dieną, tą rytą, tą naktį. prisimink. klausi kurį iš jų? o ar tai svarbu? sakai svarbu? tebūnie devintos sniego rytas. kur buvo sniegas iš dangaus. ir kas tada nutiko? tada nutiko... taip taip mano drauge, tada nutiko sniegas iš dangaus. balti sušalusio vandens kąsniai pro senobinius langus. švininis dangus dar tada. ir žinojimas kad kažkur aukštai yra žydras dangus, kad kažkam šviečia saulė. matau pakeltus antakius ir nebylius klausimus. tiksliau klausimą: o kur pornografija? klausi apie tai, mano drauge? tad klausyk atidžiai: tada buvo rankos ir beribė fantazija. laiptai link to paties švininio dangaus. ach, man visada norėjosi pakilt link dangaus, kaip tas priešistorinis ikaras. sparnai ant rankų, aukštyn-žemyn, tas judesys, sakai kad žinai kas tai yra? nesakyk kad žinai, tikrai nežinai. tas judesys, tie mostai, pakelia aukštyn, link pilkų debesų, pas sniegą. prisimeni kaip malonu voliotis po sniegą, ką tik gyvenusi danguje? kai ritiesi susikabinęs su tavim nuo kalno, kai akyse/ausyse sniegas, o aplink juokas, tas tikrasis juokas, nemirtingumo eliksyras. o kai pakyli link debesų jau nebereikia ridentis per sniegą. drauge mano mielas, tada tu gyveni sniege, tu esi jame. ir aukštyn. ir žemyn. ir tada gali nukrist ant žemės kartu su juo, gali pamatyt kaip žmonės susikabinę ridenasi nuo kalvos. gali pakil aukštyn ir pamatyti dievo veidą. kiek daug galimybių.
ir beprotybė. ji visada šalia.
kas? sakai išgerkim šitą taurę nepaskutinę iki dugno? išgerkim mano drauge. už sniegą. už sparnus. gal dar už lietų? kaip šiandien kad. už švininį dangų. ir už seną akmenų kelią link miesto, kurio jau kadais nebėra. tame mieste nėra laiko. tame mieste bažnyčių daugiau nei gyventojų, o smuklių daugiau nei bažnyčių. kiekviena smuklė turi savo šeimininką stovintį prie baro. kiekvienas šeimininkas turi savo legendą. tau užėjus į kurią nors, pila nemokamą alų, duoda pavalgyti, nes mato koks tu pavargęs ir šlapias. ir nepyksta už purvą atkeliavusi kartu su tavim. nekreipk dėmesio į tai žmogau. gerk. gerk keliautojau. šis miestas paskutinis toks. gerk, brangus svety. ir klausyk legendos. apie .... mano mielas drauge, kada nors mes nukeliausim ten kartu. klausi, kaip nukeliausim į miestą, kurio jau kadais nebėra? ach drauge, drauge. kai lis lietus kaip šiandien, arba kris sniegas kaip tąryt, mes iškeliausim. gersim alų vienoje iš nesuskaičiuojamų smuklių. klausysim naujų legendų. kaskart kitokių. trauksim į save tuos pasakojimus. tas keistas istorijas.
sakai, kad kai kurių pasakojimų nenorėsi girdėt? gerai. rinksimės tik tas smukles kuriose sekamos linksmos istorijos. arba liūdnos. arba nešvankios. kaip žinosim į kurią eit? ach, taip taip. pamiršau paminėt. kiekviena smuklė turi užrašą išdroštą durų staktoje. be nuodėmės iš čia neišeisi. ebrietas est voluntaria insania. tavo demonai tepasilieka čia. dievai nepageidaujami. perskaitysim, mielas drauge, ir žinosim, apie ką bus legenda.
2008.05.06, 12:44
ilgos pastraipos nusipelno, kad jų niekas neskaitytų. niekas, net pats rašto autorius. štai kokio likimo nusipelno ilgos pastraipos. miestas kitame krante. miestas pasaulio pakrašty. tame mieste niekada neišsisklaido debesys. tame mieste niekada nenustoja lyti. nors ne, truputį meluoju. yra viena diena metuose, kai debesys išsisklaido ir į drėgną miestą pažvelgia saulė. tada miestą apaugia nebe lietaus migla, o garuojančio miesto migla. ir tada, kartu su saule, į miestą pažvelgia ir visatos dievai. kaip jie nustemba, vėl pamatę tą reginį - miestą išaugusį ant septynių kalvų, vagojama dviejų upių. pilkų akmenų miestą pačiame pasaulio pakraštyje. už miesto nėra nieko - tik niekas. tuštuma. pasaulio pakraštys. kas dabar gali man pasakyt kur stovi tas miestas? tataigi - pasaulio pakraštyje. tik ten dar galima rasti tokių keistų miestų. tik tuose miestose vis dar galima sutikti senobinių rasių. tik juose vis dar sutiksi chameleonus, astronomus, šėšėlių sargus, sapnų meistrus, niekada nematytus, bet esančius. ir ne tik kitos rasės gyvena tokiuose miestuose - dar ten veisiasi piešistorinės ir dabar jau mitologinėmis tampančios būtybės. anadien vaikščiodamas to miesto gatvėmis mačiau ant pilies kuorų miegantį auksinį drakoną. girdėjau žmonės šnibždantis apie požemiuose gyvenančius trolius. ir ką jau čia bekalbėt, vakar man kelią perbėgo salamandra. bet aš nesistebėjau. argi gali kuo nors stėbėtis, patys stebintys pasaulį, ir net ne pasaulį. ar gali kuo nors stebėtis, stebintys miestus. aš, taip taip reikia prisistatyti, aš esu vienos seniausių šio pasaulio rasių atstovas - stebėtojas. vienas seniausių ir ko gero paskutinis atstovas. visa kas sena dingsta iš šio pasaulio. sena užleidžia naujam. ir net senieji dievai išmiršta, ne, ką aš čia kliedžiu, dievai nemarūs, jiems nelenta numirti. norėjau pasakyti net ir senieji dievai užmirštami, o jų vietoje iškeliami naujųjų laikų pusdieviai, kurie žmonių rasei tarnauja už dievybes. nors ko norėt, jie gi tik žmonės. mačiau kaip užgimė jų rasė - niekingi maitėdos, nebegalėdami pavogti pakankamai maisto iš kitų gyvūnų čiupo į rankas baslius ir taip pradėjo šio pasaulio užkariavimą. jautė tada mano širdis, kad geruoju nesibaigs pasauliui, ir senosioms rasėms, tos rasės užgimimas. maldavau savųjų dievų, kad jie išnaikintų tuos laukinius padarus. bet dievai buvo kurti mano maldoms. ir kaigi galėjo būti kitaip. aš gi pats kitados būvau vienas iš jų, buvau lygus jiems. bet nusižengiau dieviškiesiems įstatymams. ir jie mane pasmerkė amžininoms klajonės, po šį pasaulį. kokia ironija, po pasaulį, kurį kitados pats ir sukūriau. tiesa, jie nedrįso manęs nužudyti. nes taip būtų pažeista visatos vientysybė, ir net mes, dievai, nežinojom kuo tai baigtūsi. ir niekšai paliko man visą mano atmintį. tu klajosi ir niekad niekad nepamirši kuo tu buvai ir ko netekai, ir niekad nepamirši ką matei ir ką dar tik pamatysi. taigi tieji dievai aukštybėse neišgirdo mano maldų. ir dabar net jie bus pamiršti.
2008.04.14, 12:40
kažkur staugia vilkas bėgdamas miesto asfaltais ir šaligatviais. tas staugimas ne paprastas - tas staugimas - pasaulio pabaigos pranašystė. suprantantiems ji byloja: pasaulis baigias, pasaulis baigias.
girdėjau tą staugimą. supratau ką jis sako. apsimečiau kad nieko negirdžiu-nematau-nesuprantu.
2008.02.02, 01:40
ir išties, kolega, šis sakinys galėtų tapti apsakymu:
mano gyvenime buvo du svarbūs dalykai: skaičius septyni ir moterys.
