prie upės keistu pavadinimu

kur dingo andai mano kišenėse skambėję auksiniai dukatai? išleidau. pirkau kelionę. kelionę, kuriai reikia dviejų pinigėlių. jei ne auksinių, tai bent jau paprastų variokų. keliavau link upės, kurią nūnai išnykusi tauta vadino stiksu. kišenėse skambėjo auksiniai dukatai. išvydęs tą upę, negalėjau nesistebėti jos platumu. daug upių regėjo manosios akys, bet šioji aplenkė jas visas – kiek tik akys užmatė priekyje tyvuliavo vanduo. menamasis kitas krantas skendėjo tolumoje tvyrančiame rūke.

o štai ir jis – amžinasis keltininkas rymantis luote. nebylus laukia sielų. tokių, kurioms artimieji įdėjo pinigų susimokėti už kelionę per upę. jo akys susidomėjusios žvelgia į mane – į sielą atkeliavusią kartu su kūnu. imk Keltininke auksini dukatą už perkėlimą. tu nustebęs, kad aš dar gyvas? todėl imk antrą auksinį dukatą mano niūrus drauge. juk galiu vadinti tave draugu? o štai ir trečias auksinis – už būsimą kelionę atgal. taip, mano nebylus drauge – norėsiu grįžti ir atgal. iš ten kur niekas dar negrįžo. gal negali, gal nenori, ar yra skirtumas? kodėl tu stebiesi, mano amžinasis bičiuli? puikiai žinai būsimą pasakojimą apie sugrįšiantį iš krikščionių pragaro. tad imk ir ketvirtą auksiną – bet nesistebėk. o už penktą – išgerk ambrozijos. nemėgsti? bet mano drauge, armondiladas dar nesugalvotas… imk šeštą pinigą ir plaukiam, nieko nelaukdami. bet pala – imk ir septintą – mano mėgstamas skaičius – kad kitam krante manęs palauktum.

(…)

keltininke, tavosios kišenės pilnesnės nei mano. žinau, lauksi manęs. matau, kaip pradeda spindėti tavo akys, išgirdus mano kišenėse skambančius auksinus. kai sugrįšiu į šią vietą, kai tu mane sugrąžinsi atgal – visi auksinai bus tavo. pažadu.

I’ve known rivers:
Ancient, dusky rivers

My soul has grown deep like rivers.

o tu ar buvai prie savojo stikso?

ko nusipelno ilgos pastraipos apie miestus ir dievus

ilgos pastraipos nusipelno, kad jų niekas neskaitytų. niekas, net pats rašto autorius. štai kokio likimo nusipelno ilgos pastraipos. miestas kitame krante. miestas pasaulio pakrašty. tame mieste niekada neišsisklaido debesys. tame mieste niekada nenustoja lyti. nors ne, truputį meluoju. yra viena diena metuose, kai debesys išsisklaido ir į drėgną miestą pažvelgia saulė. tada miestą apaugia nebe lietaus migla, o garuojančio miesto migla. ir tada, kartu su saule, į miestą pažvelgia ir visatos dievai. kaip jie nustemba, vėl pamatę tą reginį – miestą išaugusį ant septynių kalvų, vagojama dviejų upių. pilkų akmenų miestą pačiame pasaulio pakraštyje. už miesto nėra nieko – tik niekas. tuštuma. pasaulio pakraštys. kas dabar gali man pasakyt kur stovi tas miestas? tataigi – pasaulio pakraštyje. tik ten dar galima rasti tokių keistų miestų. tik tuose miestose vis dar galima sutikti senobinių rasių. tik juose vis dar sutiksi chameleonus, astronomus, šėšėlių sargus, sapnų meistrus, niekada nematytus, bet esančius. ir ne tik kitos rasės gyvena tokiuose miestuose – dar ten veisiasi piešistorinės ir dabar jau mitologinėmis tampančios būtybės. anadien vaikščiodamas to miesto gatvėmis mačiau ant pilies kuorų miegantį auksinį drakoną. girdėjau žmonės šnibždantis apie požemiuose gyvenančius trolius. ir ką jau čia bekalbėt, vakar man kelią perbėgo salamandra. bet aš nesistebėjau. argi gali kuo nors stėbėtis, patys stebintys pasaulį, ir net ne pasaulį. ar gali kuo nors stebėtis, stebintys miestus. aš, taip taip reikia prisistatyti, aš esu vienos seniausių šio pasaulio rasių atstovas – stebėtojas. vienas seniausių ir ko gero paskutinis atstovas. visa kas sena dingsta iš šio pasaulio. sena užleidžia naujam. ir net senieji dievai išmiršta, ne, ką aš čia kliedžiu, dievai nemarūs, jiems nelenta numirti. norėjau pasakyti net ir senieji dievai užmirštami, o jų vietoje iškeliami naujųjų laikų pusdieviai, kurie žmonių rasei tarnauja už dievybes. nors ko norėt, jie gi tik žmonės. mačiau kaip užgimė jų rasė – niekingi maitėdos, nebegalėdami pavogti pakankamai maisto iš kitų gyvūnų čiupo į rankas baslius ir taip pradėjo šio pasaulio užkariavimą. jautė tada mano širdis, kad geruoju nesibaigs pasauliui, ir senosioms rasėms, tos rasės užgimimas. maldavau savųjų dievų, kad jie išnaikintų tuos laukinius padarus. bet dievai buvo kurti mano maldoms. ir kaigi galėjo būti kitaip. aš gi pats kitados būvau vienas iš jų, buvau lygus jiems. bet nusižengiau dieviškiesiems įstatymams. ir jie mane pasmerkė amžininoms klajonės, po šį pasaulį. kokia ironija, po pasaulį, kurį kitados pats ir sukūriau. tiesa, jie nedrįso manęs nužudyti. nes taip būtų pažeista visatos vientysybė, ir net mes, dievai, nežinojom kuo tai baigtūsi. ir niekšai paliko man visą mano atmintį. tu klajosi ir niekad niekad nepamirši kuo tu buvai ir ko netekai, ir niekad nepamirši ką matei ir ką dar tik pamatysi. taigi tieji dievai aukštybėse neišgirdo mano maldų. ir dabar net jie bus pamiršti.

kaštonai

Gyvenu viename iš nesuskaičiuojamų karoliniškių daugiabučių. Tik šis yra vienu kampu įsirėžęs į kaštonų alėją. Į tunelį iš karoliniškių kaštonų augančių abipus šaligatvio. Aš žinau kad tie medžiai kitokie nei kiti augantys šiame mieste. Netikit kad taip gali būti? Papasakosiu ką esu regėjęs savo akimis ir jūs patikėsit. Juk šiaip ar taip, gyvenu šalia kaštonų alėjos…

Rudeniui atslinkus į miestą vienas iš manųjų fetišų rinkti kaštonus iš įvairių miesto užkampių. Puikuojasi prieš akis žvėrynietiškas, užupietiškas, žirmūniškas. Tik karoliniškių kaštono nėra, nors gyvenu šalia kaštonų alėjos…

Jau esu anksčiau pastebėjęs, kad kiek beitum Koralų kaštonų alėja ant žemės nerasi nei vieno kaštono. Iš pradžių kaltindavau šaligatvių šlavėjus, tuos padarus, kurie cigarečių nuorukų, nukritusių lapų, nereikalingų ar pamestų daiktų tobulųjį chaosą paverčia tik jiems vieniems suprantama tvarka. Bandžiau jų patykoti. Iš vieno net atėmiau jo aprūdyjusį ir aplamdytą kibirą su šaligatvio gyventojais, ir… koks buvo mano nustebimas, kai ten neradau kaštonų. Jei jų nesurenka šaligatvių šlavėjai, beveik ankstyviausi Karoliniškių gyventojai, tai kas tada?

Bandžiau keltis dar anksčiau už šlavėjus. Anksčiau už bet kurį žmogų tame rajone. Ir vėl – nė vieno kaštono ant žemės. Ir jau tada mane užvaldė manija ir atsakymo į klausimą – kur dingsta kaštonai Karoliniškėse – žūtbūtinis ieškojimas. Stengiausi nebemiegoti naktimis. Rymodavau prie atdaro lango ir įtemptai žiūrėdavau su viltimi, kad pamatysiu tuos padarus, kurie surenka mano rajono ir man priklausančius kaštonus. Kad kaštonus surenka slaptingi padarai, o ne žmonės, jau neabejojau.

Keisčiausia, kad niekad nesulaukdavau ryto neužmigęs. Niekad! Niekados! Nors prieš tai (prieš užvaldant manijai) kankindavo tokia nemiga, kad kartais neužmigdavau kelias paras. Dabar gi užmigdavau teisuolio miegu tiesiai ant palangės.

Vėliau sugebėdavau išgirsti kaštono tylų ir duslų bumptelėjimą į šaligatvio plyteles, bet kad ir kaip greitai nubėgdavau į tą vietą – nieko nerasdavau.

Ir jau visiškai užvaldytas noro išsiaiškinti mįslę pasistačiau kėdę po medžiais ir laukiau. Savo akimis mačiau kaip vienas kaštonas nukrito ant šaligatvio, pokštelėjo skildamas pusiau ir į žolę nuriedėjo rudas kaštonas. Jau siekiau jo ranka, jau… bet jis dingo. Dingo lyg būtų prasmegęs skradžiai. Apėmė neviltis, šioks toks siaubas ir netikėjimas pasaulio realumu.

Su antruoju trečiuoju ir visais kitais kaštonais atsitikdavo lygiai tas pats: atsitrenkdavo į šaligatvį, pariedėdavo ir dingdavo.

Tą rudenį atsakymo taip ir neradau. Bet žinojau, kad bus sekantis ruduo, vėliau dar vienas ir dar ir dar. O aš tikrai gyvensiu šalia kaštonų alėjos.

kaip jau tampa įprasta. kada nors to be continued. gal.

miesto dėlionės

ar esi sutikęs miesto dėliones? miesto šaligatvių dėliones, jei būti visiškai tiksliam? nesi? papasakosiu. ant seno šaligatvio nubrėžiamos linijos, rodyklės. arba arial fonto raidės. baltais dažais. vėliau, po metų, ar dešimties, šaligatvis išardomas, maža kas, gal trūko vamzdis, gal šiaip ką užkast reikėjo, gal. gal? ir jei plytelės vis dar geros, o jos dažniausia būna geros, dedamos atgal. ta pačia puse atgal. tik ne ta pačia tvarka. ir – dėlionė mieste. šaligatvio plytelių dėlionė. nesudėliojama dėlionė. ar matei tokią?