triangles

2008.11.06, 17:27

kalės nemiega su lūzeriais. lūzeriai svajoja apie kales; naktimis sapnuoja neramius sapnus; dienomis nekenčia šiknių. tų, su kuriais miega kalės.

pokalbis su draugu

2008.05.27, 14:25

prisimink mano drauge tą dieną, tą rytą, tą naktį. prisimink. klausi kurį iš jų? o ar tai svarbu? sakai svarbu? tebūnie devintos sniego rytas. kur buvo sniegas iš dangaus. ir kas tada nutiko? tada nutiko... taip taip mano drauge, tada nutiko sniegas iš dangaus. balti sušalusio vandens kąsniai pro senobinius langus. švininis dangus dar tada. ir žinojimas kad kažkur aukštai yra žydras dangus, kad kažkam šviečia saulė. matau pakeltus antakius ir nebylius klausimus. tiksliau klausimą: o kur pornografija? klausi apie tai, mano drauge? tad klausyk atidžiai: tada buvo rankos ir beribė fantazija. laiptai link to paties švininio dangaus. ach, man visada norėjosi pakilt link dangaus, kaip tas priešistorinis ikaras. sparnai ant rankų, aukštyn-žemyn, tas judesys, sakai kad žinai kas tai yra? nesakyk kad žinai, tikrai nežinai. tas judesys, tie mostai, pakelia aukštyn, link pilkų debesų, pas sniegą. prisimeni kaip malonu voliotis po sniegą, ką tik gyvenusi danguje? kai ritiesi susikabinęs su tavim nuo kalno, kai akyse/ausyse sniegas, o aplink juokas, tas tikrasis juokas, nemirtingumo eliksyras. o kai pakyli link debesų jau nebereikia ridentis per sniegą. drauge mano mielas, tada tu gyveni sniege, tu esi jame. ir aukštyn. ir žemyn. ir tada gali nukrist ant žemės kartu su juo, gali pamatyt kaip žmonės susikabinę ridenasi nuo kalvos. gali pakil aukštyn ir pamatyti dievo veidą. kiek daug galimybių.

ir beprotybė. ji visada šalia.

kas? sakai išgerkim šitą taurę nepaskutinę iki dugno? išgerkim mano drauge. už sniegą. už sparnus. gal dar už lietų? kaip šiandien kad. už švininį dangų. ir už seną akmenų kelią link miesto, kurio jau kadais nebėra. tame mieste nėra laiko. tame mieste bažnyčių daugiau nei gyventojų, o smuklių daugiau nei bažnyčių. kiekviena smuklė turi savo šeimininką stovintį prie baro. kiekvienas šeimininkas turi savo legendą. tau užėjus į kurią nors, pila nemokamą alų, duoda pavalgyti, nes mato koks tu pavargęs ir šlapias. ir nepyksta už purvą atkeliavusi kartu su tavim. nekreipk dėmesio į tai žmogau. gerk. gerk keliautojau. šis miestas paskutinis toks. gerk, brangus svety. ir klausyk legendos. apie .... mano mielas drauge, kada nors mes nukeliausim ten kartu. klausi, kaip nukeliausim į miestą, kurio jau kadais nebėra? ach drauge, drauge. kai lis lietus kaip šiandien, arba kris sniegas kaip tąryt, mes iškeliausim. gersim alų vienoje iš nesuskaičiuojamų smuklių. klausysim naujų legendų. kaskart kitokių. trauksim į save tuos pasakojimus. tas keistas istorijas.

sakai, kad kai kurių pasakojimų nenorėsi girdėt? gerai. rinksimės tik tas smukles kuriose sekamos linksmos istorijos. arba liūdnos. arba nešvankios. kaip žinosim į kurią eit? ach, taip taip. pamiršau paminėt. kiekviena smuklė turi užrašą išdroštą durų staktoje. be nuodėmės iš čia neišeisi. ebrietas est voluntaria insania. tavo demonai tepasilieka čia. dievai nepageidaujami. perskaitysim, mielas drauge, ir žinosim, apie ką bus legenda.

ko nusipelno ilgos pastraipos apie miestus ir dievus

2008.05.06, 12:44

ilgos pastraipos nusipelno, kad jų niekas neskaitytų. niekas, net pats rašto autorius. štai kokio likimo nusipelno ilgos pastraipos. miestas kitame krante. miestas pasaulio pakrašty. tame mieste niekada neišsisklaido debesys. tame mieste niekada nenustoja lyti. nors ne, truputį meluoju. yra viena diena metuose, kai debesys išsisklaido ir į drėgną miestą pažvelgia saulė. tada miestą apaugia nebe lietaus migla, o garuojančio miesto migla. ir tada, kartu su saule, į miestą pažvelgia ir visatos dievai. kaip jie nustemba, vėl pamatę tą reginį - miestą išaugusį ant septynių kalvų, vagojama dviejų upių. pilkų akmenų miestą pačiame pasaulio pakraštyje. už miesto nėra nieko - tik niekas. tuštuma. pasaulio pakraštys. kas dabar gali man pasakyt kur stovi tas miestas? tataigi - pasaulio pakraštyje. tik ten dar galima rasti tokių keistų miestų. tik tuose miestose vis dar galima sutikti senobinių rasių. tik juose vis dar sutiksi chameleonus, astronomus, šėšėlių sargus, sapnų meistrus, niekada nematytus, bet esančius. ir ne tik kitos rasės gyvena tokiuose miestuose - dar ten veisiasi piešistorinės ir dabar jau mitologinėmis tampančios būtybės. anadien vaikščiodamas to miesto gatvėmis mačiau ant pilies kuorų miegantį auksinį drakoną. girdėjau žmonės šnibždantis apie požemiuose gyvenančius trolius. ir ką jau čia bekalbėt, vakar man kelią perbėgo salamandra. bet aš nesistebėjau. argi gali kuo nors stėbėtis, patys stebintys pasaulį, ir net ne pasaulį. ar gali kuo nors stebėtis, stebintys miestus. aš, taip taip reikia prisistatyti, aš esu vienos seniausių šio pasaulio rasių atstovas - stebėtojas. vienas seniausių ir ko gero paskutinis atstovas. visa kas sena dingsta iš šio pasaulio. sena užleidžia naujam. ir net senieji dievai išmiršta, ne, ką aš čia kliedžiu, dievai nemarūs, jiems nelenta numirti. norėjau pasakyti net ir senieji dievai užmirštami, o jų vietoje iškeliami naujųjų laikų pusdieviai, kurie žmonių rasei tarnauja už dievybes. nors ko norėt, jie gi tik žmonės. mačiau kaip užgimė jų rasė - niekingi maitėdos, nebegalėdami pavogti pakankamai maisto iš kitų gyvūnų čiupo į rankas baslius ir taip pradėjo šio pasaulio užkariavimą. jautė tada mano širdis, kad geruoju nesibaigs pasauliui, ir senosioms rasėms, tos rasės užgimimas. maldavau savųjų dievų, kad jie išnaikintų tuos laukinius padarus. bet dievai buvo kurti mano maldoms. ir kaigi galėjo būti kitaip. aš gi pats kitados būvau vienas iš jų, buvau lygus jiems. bet nusižengiau dieviškiesiems įstatymams. ir jie mane pasmerkė amžininoms klajonės, po šį pasaulį. kokia ironija, po pasaulį, kurį kitados pats ir sukūriau. tiesa, jie nedrįso manęs nužudyti. nes taip būtų pažeista visatos vientysybė, ir net mes, dievai, nežinojom kuo tai baigtūsi. ir niekšai paliko man visą mano atmintį. tu klajosi ir niekad niekad nepamirši kuo tu buvai ir ko netekai, ir niekad nepamirši ką matei ir ką dar tik pamatysi. taigi tieji dievai aukštybėse neišgirdo mano maldų. ir dabar net jie bus pamiršti.

kada baigiasi pasaulis

2008.04.14, 12:40

kažkur staugia vilkas bėgdamas miesto asfaltais ir šaligatviais. tas staugimas ne paprastas - tas staugimas - pasaulio pabaigos pranašystė. suprantantiems ji byloja: pasaulis baigias, pasaulis baigias.

girdėjau tą staugimą. supratau ką jis sako. apsimečiau kad nieko negirdžiu-nematau-nesuprantu.

pradžios

2008.02.02, 01:40

ir išties, kolega, šis sakinys galėtų tapti apsakymu:

mano gyvenime buvo du svarbūs dalykai: skaičius septyni ir moterys.

pokalbiai

2008.01.17, 13:37

Jis žvelgė pro šlapią troleibuso langą. Pro šalį slinko rytinio miesto vaizdai. Tie patys kaip ir kiekvieną rytą. Jo akys fiksavo miesto judėjimą, bet liko aklos. Iš atminties užkaborių atslinko Hesės stepių vilkas. Jis paporino apie tai, kad viename žmoguje niekad negyvena vienas aš. Ir ne du. Ir net ne trys. Vėliau į galvą įrioglino Gavelio Rimas Vizbara su savo septyniais savižudybės būdais. Ir Rimo parašytų knygų herojų kerštu savo kūrėjui. Galop jis prisiminė vakarykščiu pokalbius. Ilgą pokalbį su artimu žmogumi. Vėliau sutiko tą asmenį bare, Tęsiant mūsų pradėtą dikusiją, negi tu išties manai, kad... Į jį žvelgė didelės akys su nebyliu klausimu, Kokia diskusija? Mes nesimatėm gerus du mėnesius. Tada jis išgėrė vieną kitą bokalą. O važiuodamas namo pratęsė nepabaigtus pokalbius. Keista viena - dabar pašnekovas jau viską prisiminė.

Stebėtojas

2007.12.18, 13:15

Esu Stebėtojas. Nemarūs dievai man skyrė likimą - stebėti vieną iš šventųjų Miestų. Nežinau ar mėgstu savo darbą, nežinau ar myliu ar nekenčiu šį Miestą, aš tiesiog stebiu. Sielos gelmėse norėčiau mesti šį beprasmį užsiėmimą, bet per daugelį savo gyvenimų, esu supratęs - su dievais geriau nesipykti. Kaip gi. Aš pažįstu tuos dievus. Geriau nei bet kuris padaras šioje žemėje. Kadaise buvau vienas iš jų. Bet tai jau kita istorija.

Miestas, kurio Stebėtojas esu, randasi tolimoje šiaurėje, beveik ties pačiu pasaulio kraštu. Tai miestas dunksantis ant septynių kalvų ir nuolat skendintis rūke. Jokiame kitame mieste nepamatysi tiek bažnyčių, nepamatysi tiek nelaimingų žmonių, neužuosi taip dvokiančių kloakų. Tai keistas miestas. Pats keisčiausias iš šventųjų.

Per kelis pastaruosius metus Mieste mirė beveik visi Stebėtojai. Visi Stebėtojai, kurie rašė apie jį - Miestą. Tarp kitų Miesto rasių nuvilnijo gandas, kad Miestas nusprendė nusižudyti. Ir kai išnaikins savo Stebėtojus, imsis ir jų - kitų rasių. Šypsausi klausydamas tokių gandų, mėgaujuosi tuo ore tvyrančiu siaubu, traukiu į save tą naujaučiamą mirties baimę. Šypsausi. Ką gi. Jei jau Miestas nusprendė nusižudyti, nieko čia nepedarysi. Nieko nebepakeisi. Ir nors per savo ilgus gyvenimus esu matęs daug šventųjų miestų, dar daugiau esu girdėjęs istorijų apie juos, bet dar neteko girdėti apie Miesto savižudybę. Nors kaip jau minėjau, tai vienas keisčiausių miestų šiame pasaulyje. Aš tiesiog privalau išgyventi, pamatyti ir aprašyti apie Miesto paskutines dienas. Ar vis tik, tai bus mano paskutinių dienų istorija? Bet aš esu Stebėtojas - mano pareiga stebėti. Aš negaliu gyventi be Miesto, o Miestas nužudęs mane, mirs pats.

to be continued (šį kartą tikrai tikrai)

į niekur

2007.11.25, 20:29

šio vakaro pasauliui lyg kas būtų pritaikęs gausian blur filtrą. eini gatve, o pasaulis praradęs savo ribas ir kontūrus.

ir tada suprantu, kad tai vieną iš tų dienų kai gali eiti į Niekur. tiesiog eiti eiti ir eiti. į Niekur.
bet, į Niekur gali eiti tik vieną kartą metuose, ir todėl šiek tiek liūdna. liūdna todėl, jog galėtum tuoj pat, dabar, eiti į Niekur, bet žinai, prisimeni, jauti, kad į Niekur eisi vėliau.

mano drauge, juk tu žinai, kada eisim į Niekur. kai kris sniegas, toks purus, toks lengvas, toks padarantis pasaulį be kontūrų. kai pasaulis bus toks kaip šiandien. ir pasirodžius tam sniegui, mes suprasim, kad atėjo laikas eiti į Niekur. nebus skambučių, nebus žinučių, susitiksim mieste, tame mieste ant septynių kalvų, ir išeisim. be kalbų, be minčių, į Niekur.

ar pasieksim, šiais metais, tą vietą vadinamą Nieku? ar pasieksim, mano drauge?

bet ar tai svarbu, tas tikslas, tas Niekas? žinau, mano drauge, tu juk man paantrinsi, taip?, kad svarbiausia yra pati kelionė. ir net ne kelionė svarbi, svarbu tai, kad galima nugriut į sniegą, kuris ką tik gyveno danguje.

pasaulis galvoj

2007.11.10, 10:34

Prisiminimai grįžta iš atminties kloakų deformuotais fragmentais. Ryšių esančių tarp jų niekaip nesugebu užmatyt, nors nugaros smegenimis jaučiu, kad tie ryšiai turėtų egzistuot.

Po to sugrįžta sapnai. Po pertraukos. Pailsėję. Stipresni ir ryškesni.

Brėkšant dienai gulėti ant nugaros spoksant į lubas iš pušinių lentų. Senobinės tos lubos. Matosi pušies tekstūros – šakų ratilų pasakojamos istorijos, herojai, dievai ir demonai. Iš kur tos lubos dabar atėjo pas mane? Kada tas buvo? Gal paklausti kuriame gyvenime? Gal tai bus? Neskaityt prigėrus vieno tokio voneguto ir jo skerdyklos paženklintos penktuoju numeriu.

Tavo siela sena kaip pasaulis. Daug gyvenimų nugyventa. Bet šis yra paskutinis. Paskutinis iš šventųjų. Dvyliktasis Tikrasis. Tada, tu, ciniškai išsiviepi, pratrūksti girtu juoku. Jaunas dar esi, dar nepameni, dabar tu maištausi prieš Jį, bet vistiek nieko nepakeisi.

praplėši, dar nuo vakar, girtas akis ir nesupranti kame esi. b** na** kur mano miegota. prieš nosį svetimas kompiuteris (kodėl ne moteris?), beveik pilnas alaus bambalis, akiniai. b** na**, labas rytas. vėliau jau kava, keista kava, visokiais pavidalais ir jos daug. ir alus. taip taip pusę devynių alus. dar vynas. dar chameleonų teorija ir amžini ciklai.

Iš kur tai? Ar jos tikros, tos istorijos?

kaštonai

2007.10.05, 10:56

Gyvenu viename iš nesuskaičiuojamų karoliniškių daugiabučių. Tik šis yra vienu kampu įsirėžęs į kaštonų alėją. Į tunelį iš karoliniškių kaštonų augančių abipus šaligatvio. Aš žinau kad tie medžiai kitokie nei kiti augantys šiame mieste. Netikit kad taip gali būti? Papasakosiu ką esu regėjęs savo akimis ir jūs patikėsit. Juk šiaip ar taip, gyvenu šalia kaštonų alėjos...

Rudeniui atslinkus į miestą vienas iš manųjų fetišų rinkti kaštonus iš įvairių miesto užkampių. Puikuojasi prieš akis žvėrynietiškas, užupietiškas, žirmūniškas. Tik karoliniškių kaštono nėra, nors gyvenu šalia kaštonų alėjos...

Jau esu anksčiau pastebėjęs, kad kiek beitum Koralų kaštonų alėja ant žemės nerasi nei vieno kaštono. Iš pradžių kaltindavau šaligatvių šlavėjus, tuos padarus, kurie cigarečių nuorukų, nukritusių lapų, nereikalingų ar pamestų daiktų tobulųjį chaosą paverčia tik jiems vieniems suprantama tvarka. Bandžiau jų patykoti. Iš vieno net atėmiau jo aprūdyjusį ir aplamdytą kibirą su šaligatvio gyventojais, ir... koks buvo mano nustebimas, kai ten neradau kaštonų. Jei jų nesurenka šaligatvių šlavėjai, beveik ankstyviausi Karoliniškių gyventojai, tai kas tada?

Bandžiau keltis dar anksčiau už šlavėjus. Anksčiau už bet kurį žmogų tame rajone. Ir vėl – nė vieno kaštono ant žemės. Ir jau tada mane užvaldė manija ir atsakymo į klausimą – kur dingsta kaštonai Karoliniškėse – žūtbūtinis ieškojimas. Stengiausi nebemiegoti naktimis. Rymodavau prie atdaro lango ir įtemptai žiūrėdavau su viltimi, kad pamatysiu tuos padarus, kurie surenka mano rajono ir man priklausančius kaštonus. Kad kaštonus surenka slaptingi padarai, o ne žmonės, jau neabejojau.

Keisčiausia, kad niekad nesulaukdavau ryto neužmigęs. Niekad! Niekados! Nors prieš tai (prieš užvaldant manijai) kankindavo tokia nemiga, kad kartais neužmigdavau kelias paras. Dabar gi užmigdavau teisuolio miegu tiesiai ant palangės.

Vėliau sugebėdavau išgirsti kaštono tylų ir duslų bumptelėjimą į šaligatvio plyteles, bet kad ir kaip greitai nubėgdavau į tą vietą – nieko nerasdavau.

Ir jau visiškai užvaldytas noro išsiaiškinti mįslę pasistačiau kėdę po medžiais ir laukiau. Savo akimis mačiau kaip vienas kaštonas nukrito ant šaligatvio, pokštelėjo skildamas pusiau ir į žolę nuriedėjo rudas kaštonas. Jau siekiau jo ranka, jau... bet jis dingo. Dingo lyg būtų prasmegęs skradžiai. Apėmė neviltis, šioks toks siaubas ir netikėjimas pasaulio realumu.

Su antruoju trečiuoju ir visais kitais kaštonais atsitikdavo lygiai tas pats: atsitrenkdavo į šaligatvį, pariedėdavo ir dingdavo.

Tą rudenį atsakymo taip ir neradau. Bet žinojau, kad bus sekantis ruduo, vėliau dar vienas ir dar ir dar. O aš tikrai gyvensiu šalia kaštonų alėjos.

kaip jau tampa įprasta. kada nors to be continued. gal.