Katinas
2003.09.27, 11:45
Buvau užsienyje. Mačiau katiną. Jis toks pat.
Nusišnekėjimas Nr. 1
2003.08.15, 21:25
Ant stalo stovi butelis. Aš žiūriu į jį. Butelis žiūri į mane.
"Kaip negyvas daiktas, jis gana protingas" - pamaniau.
Be antraštės
2003.06.11, 08:00
Prieblandoje skendintis kambarys, šviečiantis kompiuterio ekranas, žmogaus siluetas susirietęs kėdėje, akys įbestos į ekraną, klapsintys klaviatūros klavišai, mintys verdančios smegeninėje ir realus pasaulis - kažkur toli, toli. Prisiminimai, kad dabar jau vasara, gražus vasaros vakaras, žvaigždės mirguliuojančios šviesiame danguje, liūdna šypsena, mineralinio butelis ir ekranas. Prisiminimai. Vaikystės vasaros. Kodėl kai liūdna jis visada prisimena vaikystę? Gal todėl, kad tuomet pasaulis atrodė gražesnis, didesnis, šviesesnis. Ir problemos, ir jų sprendimai. Senstu, senstu, senstu. Tik seni žmonės kalba, kad jų vaikystė/jaunystė buvo geresni nei dabar. Ekranas ir vienatvė. Gretimame kambaryje miegantys brangūs žmonės, vabalai sukantis ratus apie ekraną, ir vaizdai matyti dieną. Šaligatvis. Užrašas "kas tu esi". Kas jis esąs? Žmogus, žmogus, žmogus. Prisiminimų ir svajonių, būsimų ir esamų, suma.
Lietaus prisiminimas. Šlapios kojos, nustebę žmonių veidai, o-kam-man-tas-skėtis, ponai. Pasaulis susitraukia iki kojų dėliojimo per balas, batai rankose, vis dar liko racionalumo užuomazgos. Šiltas, garuojantis asfaltas, upeliais kriokiantis vanduo, nei vienos mašinos gatvėje ir nuojauta, kad tai niekada nepasikartos. Ir, kad tai, jau matei. Matei tūkstančius kartų. Matei, tik ar iš tikrųjų matei? Skambanti muzika. Ne žmogaus kurta. Lašų kapsėjimas į medžių šakas, į balas, vandens šniokštimas upeliuose, griaustinis ir žaibai. Vėliau tik tyla tyla tyla. Pro debesis išlindusios žvaigždės, vėsa iš dangaus, šiluma nuo žemės, ozono kvapas ir visiška ramybė. Budistiška nirvana. Krikščioniškas rojus. Skandinavų valhala. Graikų dausos. Ėjimas, kad nestovėti vietoje, ir stovėjimas, kad nejudėti.
Žodžių akrobatika ir mirgantis ekranas.
Ar tuo žmogum _esu_ aš?
Be antraštės
2003.04.24, 08:07
Kai, žmogus pajunti, kad tau viskas sekasi, kai jauti kad gali užkariauti visą pasaulį - gauni nuo likimo smūgį žemiau juostos. Nors kas yra likimas? Nėra likimo... Yra tik žmogus - biologinė mašina, kuri labai dažnai išsiderina, ir reikia kitų tokių pačių biologinių mašinų pagalbos, kurios lygiai tokios pačios netobulos. Kažkas sugalvojęs žmogų, kaip tokį, turėjo pakankamai lakią fantaziją ir genijaus gyslelę - į vieną visumą sujungti tiek biocheminių procesų ir dar padaryti kad jie nesipjautų tarpusavyje... Tačiau viena yra sumastyti, o visai kita tai įvykdyti. Šioje vietoje, manau geriausiai tinka frazė: "Norėjome kaip geriau, o gavosi, kaip visada". Ir biologinės mašinos darbas dažnai turi tendenciją sutrikti... Ir kuo mašina senesnė tuo dažniau jos darbas stringa. Kuo tai baigiasi visi puikiai žinom. Bet nekalbėsiu šiandien apie mirtį. Beprasmiška kalbėti, apie gamtos dėsnius. Nei jų paneigsi, nei jiems pasipriešinsi, nei nugalėsi. Beprasmiška keisti upių vagas.
Ir dar dažnai manau (o galbūt kažkur skaičiau? Neprisimenu...) kad žmogus kaip mielės. Keistas palyginimas? O juk mielės įdėtos į kokią nors maistingą terpę suaktyvina rūgimo procesus. O kas yra rūgimo procesas? Tai mielės valgo maistingąsias medžiagas ir kakoja - kol galų gale uždūsta savo išmatose. Dėl šios priežasties manau, kad ir žmogus kaip mielės... Užtenka tik pažvelgti į ekologinę situaciją mūsų planetoje.
Ir kas yra baisiausia, tai kad vienas individas yra pakankamai protingas, o minia yra nemastantis padaras, besirengiantys sutrypti, bet ką kas prieštarauja jo nuomonei.
O dabar prisiminiau K.Voneguto "Čempionų pusryčius". Kilgorą Trautą ir jo hipotezę, kad visi žmonės yra robotai, kurie neturi valios, nes taip sugalvojo kūrėjas.
Be antraštės
2003.01.29, 07:25
Vakar bežiūrėdamas, Lietuvos Nacionalinę Televiziją, išgirdau frazę kuri mane pribaigė:
Medžiai blokuoja vizualinę apžvalgą.
Ir taip pasakė mūsų šalies kariuomenės vadas, gerb. Kronkaitis. Eitų gal jis į pensiją geriau? O tai karai dažniausiai ir kyla dėl to, kad suvaikėję pensininkai iš neturėjimo ką veikti, nusprendžia, kad būtų gerai su kuom nors pakariavus. Ir laisvo laiko mažiau bus, ir vis šiokia tokia pramoga prieš mirtį...
