Browse Category by Mongolija
kelionės, Mongolija

Mongolija. Nuorodos

Mongolija. Grįžus
Mongolija. Žemėlapis

Algirdo dienoraštis

2016.08.13 Mongolija. Diena 1
2016.08.14 Mongolija. Diena 2
2016.08.15 Mongolija. Diena 3
2016.08.16 Mongolija. Diena 4
2016.08.17 Mongolija. Diena 5
2016.08.18 Mongolija. Diena 6
2016.08.19 Mongolija. Diena 7
2016.08.20 Mongolija. Diena 8
2016.08.21 Mongolija. Diena 9
2016.08.22 Mongolija. Diena 10
2016.08.23 Mongolija. Diena 11
2016.08.24 Mongolija. Diena 12
2016.08.25 Mongolija. Diena 13
2016.08.26 Mongolija. Diena 14
2016.08.27 Mongolija. Diena 15
2016.08.28 Mongolija. Diena 16
2016.08.29 Mongolija. Diena 17
2016.08.30 Mongolija. Diena 18
2016.08.31 Mongolija. Diena 19
2016.09.01 Mongolija. Diena 20
2016.09.02 Mongolija. Diena 21
2016.09.03 Mongolija. Diena 22
2016.09.04 Mongolija. Diena 23
2016.09.05 Mongolija. Diena 24
2016.09.06 Mongolija. Diena 25
2016.09.07 Mongolija. Diena 26
2016.09.08 Mongolija. Diena 27
2016.09.09 Mongolija. Diena 28
2016.09.10 Mongolija. Diena 29
2016.09.11 Mongolija. Diena 30

kelionės, Mongolija

Mongolija. Grįžus

Pradžioje šiek tiek statistikos. Nuvažiavome 1040km, per visą kelionę pakilome į 14.000 metrų kalną, pedalus sukome 25 dienas, pati kelionė tęsėsi 30 dienų.

Mongolija graži šalis. Nors tiksliau turėčiau sakyti toji Mongolijos dalis per kurią važiavau – Altajaus kalnus. Man – kalnai visada gražu, visada smagu važiuoti, nors tai reikalauja daug daugiau jėgų nei važiavimas lygumomis.

Prisimenu tą kalnų grožį, ežerus, naktinį dangų. Ir tąją ramybę, išorinę bei vidinę, kurią radau tuose kalnuose.

Prisimenu tą vėją, šaltą ir stiprų, pučiantį į veidą, pučiantį į nugarą; gūsius, kurie verčia iš kojų ir tylą sieloje. Galbūt, vis tik, vardas turi daugiau įtakos tam, kas patinka ir tam, kuo tampame, nei anksčiau maniau.

Prisimenu tą dienų dienomis lydėjusį kobalto spalvos, be jokio debesėlio, dangų. Zenite tamsaus mėlynumo, horizonte balto žydrumo. Atsigulus ant nugaros, susidėjus rankas virš galvos žvilgsnis už nieko nekliuva, tik skęsta beribėje mėlynoje bedugnėje, skęsta akių tinklainėje, skęsta sieloje. Ir tada nebelieka jokių minčių, nebelieka tavęs, yra tik tas beribis, visą apimantis mėlynumas.

Prisimenu tą tylą. Kur gali išgirsti kaip vėjas šiurena jau pradėjusią gelsti kalnų žolę; tylų upokšnio vandens gurgenimą per nugludintus akmenis. Tylą, kurioje gali išgirsti kaip plaka tavoji širdis. Kur laiką gali matuoti tais dūžiais.

Prisimenu tuos beprotiškai ir neįtikėtinai prastus kelius: akmenuotus, žvyruotus, smėlėtus, duobėtus. Ir kai iš nuovargio lūpose dingdavo šypsena, kai iš nuovargio bet kokia veikla prarasdavo prasmę, padėdavo muzika. Toji muzikoje gyvenanti harmonija tempdavo už ausų į priekį, kai nebelikdavo jėgų anei prasmės.

Ir štai, vakar visa tai baigėsi. Jaučiu kaip į sielą, milimetras po milimetro sėlina post kelioninė depresija, bet turiu ją kuo šiek tiek apmalšinti – darbu prie dienoraščio įrašų. Mongoliškas dienoraštis ir panašus į praėjusius dienoraščius ir visiškai skirtingas.

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 30

Link namų. Šis sekmadienis ilgas visomis prasmėmis: nuovargis ištempia minutes ir valandas iki begalybės, o dėl laiko juostų skirtumų, mums šioji para išsitempia iki 28 valandų.

Lėktuve užmiegu tik atsisėdęs į krėslą, Algirdas ilgai purto už peties bandydamas prižadinti, nes stiuardesės atnešė valgyti. Geriau jau būtų nežadinęs, nes pavalgęs nebesugebu užmigti ir tik snūduriuoju, sąmonė blaškosi ant sapno ir tikrovės slenksčio. Kitoje eilėje visas šešias valandas klykia arba kitaip triukšmauja mažas vaikas, už nugaros esančiose krėsluose dvi rusės putinistės-vatninkės garsiai kalba bei demonstruoja savo mąstymo bukumą.

O manoji sąmonė nuslysta į sapnų pasaulį, grįžta į realybę, vėl atgal; kūnas neranda patogios sėdėjimo padėties; ausų kamštukai nepadeda; laikas išsitempęs ir išskydęs; riaumoja lėktuvo varikliai.

Bet, kad ir kaip sunku sėdėti, vien žinojimas, kad greitai visa tai baigsis, neleidžia galutinai suskysti.

Stambulo oro uoste geriu stiprų espresso, pirma normali kava beveik po mėnesio, ach, tas kofeino poveikis!

Ką tik išrašiau antrą gelinį rašiklį. Nė vienoje iš prieš tai buvusių kelionių tiek daug nerašiau.

Rašyti patinka, nes užrašyti vargai ar nesusipratimai su kitais komandos nariais tampa nebe tokie sunkūs ir slegiantys. Kažkur skaičiau ar girdėjau: tai, ką užrašai, tarsi nusimeti nuo savęs.

Ir klausiu savęs, rašau sau, kad prisiminčiau, kaip buvo ar kad kiti galėtų perskaityti, o skaitydami keliauti kartu? Kuris variantas svarbesnis? Gal abu? Bet ar skaitydamas kito žmogaus kelionių užrašus tikrai gali pamatyti tas vietas, kuriomis jis keliavo? Ir tada prisimenu savo pirmąjį perskaitytą kelionės aprašymą – F. Čičesterio „Džipsi motu aplink pasaulį“. Nepamenu nei kaip toji knyga pateko pas mane, nei kur yra nukeliavusi dabar, bet ir šiandien, praėjus daugiau nei 25 metams, prisimenu ją ir, svarbiausia, kokį įspūdį man tada padarė. Ir ką čia slėpti – vis dar daro. Viena iš tų knygų, kaip dabar berašydamas ką tik suvokiau, padariusi didelę įtaką besiformuojančioms mano pažiūroms. Atmenu, kaip svajodavau pamatyti tas tolimas šalis ir štai, prabėgus krūvai metų, esu išmaišęs nemažą šios planetos dalį. Ir nemenkas skaičius šalių, tada dar tik svajotų, jau aplankyta.

Et, ir koks pavydas ėmė klausantis D. pasakojimo apie Kaprį ir 777 laiptelius. Būtinai kada nors pamatysiu tąją A. Miuntės mylėtą ir taip šviesiai aprašytą salą.

Bet kuris gyvas žmogus geriau už mirusį, tačiau joks gyvas ar miręs žmogus nėra geriau už kitą gyvą ar mirusį žmogų“ iš knygos „Triukšmas ir įniršis“.

Stambule, lėktuvui išriedėjus į pakilimo taką, pilotė mus „nudžiugina“ pranešdama, kad pilotų kabinoje sugedo dešinys krėslas. Sukamės atgal, taisymas užtruks apie pusę valandos. Juokaujame, kad aš su lipnia juosta ir užtraukiamais dirželiais, liaudyje vadinamais sūtraukomis, tą nelemtą krėslą sutaisyčiau greičiau.

Žmogus tai jo klimatinių patyrimų suma, sakė tėtis. Žmogus – suma to, iš ko jisai susideda. Lieka išspręsti – ką daryti su tomis netyromis savybėmis, kurias nuobodžiai išsirutuliuoja į nekintamą nulį: į dulkių ir aistrų aklavietę (…)“ vis dar iš „Triukšmas ir įniršis“. Vis labiau pradeda patikti šioji knyga. Tiesiog kaifuoju skaitydamas Faulknerio žodžių akrobatinius viražus.

Liko tik pusvalandis, ir šių metų kelionė bus baigta. Kaip visada grįžimo iš kelionės sunkumas, kai esi kelias paras nemiegojęs, pasaulį matai lyg per rūką, skauda užpakalį ir lauki nesulauki, kada visa tai baigsis. O praėjus parai jau pradedi gailėtis, kad kelionės buvo tokia trumpa.

Apsikabinimas su mylima. Draugų rankos paspaudimai. Namai.

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 29

Laukia 17 valandų kelionė automobiliu per Sibirą, Altajaus kraštą.

Ausinės ir muzika. Snūduriuoju, spoksau pro langą, prisimenu ir vertinu kelionę. Visos kelionės kažkuo panašios, kažkuo skirtingos. Man svarbiausia, kaip kelionė pakeičia manąjį suvokimą ir aplinkos vertinimą. Kaip pertvarkau ir į kokius stalčiukus sudedu mintis, kurių kasdienybės rutinoje nėra nei laiko, kartais nei noro anei jėgų tvarkyti bei rūšiuoti. Gera išvažiuoti kažkur, kur gali nutolti nuo rutinos ir pažvelgti į savo gyvenimą tarsi būtum pašalietis.

Kaip, mintiju, šita kelionė pakeitė mane? Turbūt suteikė dar daugiau vidinės ramybės, santarvės su savimi. Nutolęs nuo namų ir artimųjų suvokiau, kaip stipriai myliu savo žmogų.

Kelionė, kuri dar sykį patvirtino, kad reikia išdrįsti eiti tuo keliu, kuriuo nori tavoji širdis. Nemesti pusiaukelėje to, ką esi pradėjęs, nes visada tamsiausias periodas būna prieš aušrą. Kad ir kaip būtų sunku važiuoti prastu keliu, kada nors jis baigsis ir prasidės geresnis etapas.

Šį kartą nuo Mongolijos sienos iki Novosibirsko nuvažiuoti užtrunka tik 15 valandų. Prie oro uosto atvykstame šiek tiek po vidurnakčio. Išlipu iš automobilio skaudančiu užpakaliu, dvokiantis prakaitu, be nuotaikos ir šuniškai pavargęs.

Belieka sulaukti, kada bus galima atlikti visas standartines oro uosto procedūras, bet iki to reikia laukti dar kokias penkias valandas.

Laukimas, kaip visada, nenuteikia pozityviai. Gerai tik viena, kad jau keliaujame link namų.

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 28

Keliamės penktą ryte, tamsu nors į akį durk, danguje miriadas žvaigždžių. Šalta. Termometras rodo minus keturis laipsnius. Daiktus susipakuoju žaibiškai. Valgyti pasidarome super greitai. Išvažiuojant dar tamsu. Rytuose dangus rausvėja, teka saulė. Esu pelėda, labai retai tenka matyti saulėtekius. Tai vienintelis tokio ankstyvo kėlimosi privalumas.

Mongolijos muitinėje chaosas, vėl susiduriame su dideliu viršininku su Racija ir ANSTPAUDU, kuris sprendžia kas gali įvažiuoti į teritoriją, o kas ne. Kažkuo jam neįtikome, prie įvažiavimo į patikros punktą vartų pralaiko daugiau nei pusantros valandos. Ima neviltis, nes neaišku kodėl stovime prie šių vartų, kai automobiliai rieda pro šalį be jokių kliūčių, ima nervas, pyktis ir dar puokštė neigiamų emocijų.

Tik įvažiavus į Rusiją kelias asfaltuotas ir dvidešimties kilometrų nusileidimas nuo kalno. Lekiam žemyn, vėjas švilpia ausyse. Spidometras rodo, kad pavyko pasiekti 60km/h maksimalų greitį. Sunkiu, prikrautu daiktų dviračiu tai nemenkas tempas.

Rusijos postą pravažiuojame sklandžiai ir greitai.

Įdienojus šviečia saulė, šilta. Šiluma traukia prigulti, ankstyvo kėlimosi pasekmė.

Bevalgant vienoje iš Tašanta miestelio valgyklų prie mūsų privažiuoja pasienietis, ir iš jo sužinome, kad mes šioje vietoje neturime teisės net sustoti, nes tai yra pasienio zona, ir kad turime važiuoti, ir kuo greičiau tolyn į Rusijos gilumą apie 50 kilometrų. Galite tik įsivaizduoti mūsų reakciją, kai po visų sunkumų Mongolijoje tikiesi ramaus poilsio, bet esi priverstas važiuoti toliau. Su mūsų sunkiais dviračiais tie penkiasdešimt kilometrų – ne taip jau lengvai įveikiamas atstumas. Pareigūnas labai mandagus, kalba ramiai, viską paaiškina kodėl taip yra, kokia bauda ir kokia atsakomybė mums gresia. Ok, gal 1000 rublių ir nedideli pinigai, bet sėdint sulaikymo kameroje į lėktuvą tikrai nesuspėsi.

Miname link Кош-Агач miesto. Visa laimė, kad kelias visą laiką veda žemyn. Ir net vėjas, pučiantis į veidą nemažina tempo. Po dviejų su pusės valandų mes jau vietoje.

Tik išriedėjus į kelią Ugnius suskelia skandalą, ima šlykščiai įžeidinėti mane, Dagnę ir Algirdą; apsiriejame ir komanda, galutinai pasidalija į trijules – senoji Kirgizijos ir naujoji, šiųmetinė. Liūdna. Sugadinta nuotaika, bet, kas keisčiausia, pyktis neima.

Кош-Агач randame privačiame name įrengtą viešbutį, sąlygos ir aplinka baisios, ir tai dar švelnus žodis apsakyti tam vaizdui, bet po mėnesio praleisto palapinėje ir maudantis nuo ledynų tekančiose upėse, arba kelias dienas gyvenant tik su minimaliu vandens kiekiu, kurio neužtenka nusiprausti net veidui, toks viešbutis yra prabangos viršūnė – yra dušas, karštas vanduo ir lova. Ko daugiau, žmogau, gali norėti?

Vakare atvažiuoja mūsų vairuotojas, išrenku dviratį ir grūdu jį į dėžę, pakuoju kitus daiktus. Virtuvėlėje kartu su Algirdu geriame alų, refleksuojame apie kelionę, kalbame apie robotus, dirbtinį intelektą ir žmogaus atmintį.

***

↑242 m     ↓729 m     ~1765 m     83,86 km      04:48

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 27

Vakar vakare: dangus apniunka, kyla stiprus vėjas, įsilyja. Guliu palapinėje su pūkine striuke pūkiniame miegmaišyje, šilta ir jauku. Lietus ir vėjas daužo palapinę, nuotaika gera. Prisimenu panašius vakarus, žinau, kad lietus tuoj nustos lyti, o vėjas aprims. Po geros valandos taip ir atsitinka.

Rytas taip pat apsiniaukęs, bet pradėjus važiuoti į šios dienos kalną įsišviečia saulė.

Kiek pakilę į viršų sutinkame 28 metų anglą (jo dienoraštis), keliaujantį jau daugiau nei metus, pradėjo Stokholme; jau numynė 17.000 kilometrų. Įtariu, kad į tokius kaip mes, keliaujančius tik mėnesį, jis žiūri su pašaipa. Paprašo, kad apžiūrėčiau galinį ratą, nes pats perstipinavo ir nepasitiki savo darbu. Ratas tiesus ir sustipinuotas tiesiog idealiai. Kiek pabendravę pasukame savais keliais, palinkėję sėkmės.

Toliau kelias puikus, žvyrkeliu įsibėgėju daugiau nei 20km/h, tokiu greičiu kilometrai tirpsta tiesiog akyse. Mintys taip pat lekia šuoliais, link namų, link mylimos.

Ratas užsidarė – paskutinė nakvynė Mongolijoje lygiai toje pačioje vietoje, kaip ir pirmoji. Per mėnesį daug kas pasikeitė: žolės mažiau, kas buvo žalia virto geltona, visos jurtos dingo, upelis išdžiuvo.

Ryt Mongolijos ir Rusijos sienų postų įveikimas, ir baigsis pedalų minimas.

Algirdo paklaustas, ar dar važiuosiu su Špikiu į panašią kelionę, nedvejodamas atsakau, kad taip. Ar kelionė patiko, klausiu pats savęs, klaus manęs artimieji ir draugai. Taip. Patiko. Patiko ir pati Mongolija, ir čia sutikti žmonės. Net tie beviltiški keliai dabar atrodo tik laikinas nemalonumas, kuris laikui bėgant pasimirš, kaip nustoja niežėti uodo įkąsta vieta.

Dabar galvoju apie kitų metų kelionę. Jei Algirdas parinks tokią šalį, į kurią mane senokai traukia, tada su Špikiu, o jei ne – galbūt Islandija? Nepalas? Bolivijos Atakomis dykuma? Ach, pasirinkimai, pasirinkimai.

Ir jaučiu, kaip lėtai lėtai, bet užtikrintai į sielą smelkiasi pokelioninė depresija.

***

↑543 m     ↓99 m     ~2265 m     47,11 km     04:15

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 26

Kelionei krypstant link pabaigos virtau mynimo robotu. Nesvarbu, koks kelias ar į kokio aukštumo kalną, nejaučiu jokio nuovargio, o nuotaika dažniausiai gera. Mano galva, tai šalutinis poveikis to, kad mėgaujuosi kelione, šalimi, matomais vaizdais.

Diena tokie eilinė ir lengva, net nėra apie ką rašyti.

Berods, šiandien tikrai būsime išvažiavę iš žvyro ir smėlio etapo. Prasidėjo pagrindiniai keliai, vedantys link Mongolijos ir Rusijos sienos. Aišku, pagrindiniu tokį vieškelį vadinti neapsiverčia liežuvis, bet tebūnie. Kelias duobėtas, šiek tiek akmenuotas, važiuoti įmanoma. Tad visą dieną judame iš lėto ir užtikrintai link savojo tikslo.

Įvažiavus į kalnų tarpeklį oras kardinaliai keičiasi, apsiniaukia, atrodo tuoj pratrūks lietus, kyla stiprus vėjas, šiluma staigiai kažkur išgaruoja.

Virš aplinkinio pasaulio, visuose krepšiuose, dviratyje karaliauja dulkės: raudonos spalvos, pilkos spalvos, baltos spalvos. Bet šalia teka kalnų upeliūkštis, galima nusiprausti. Galima nuplauti daiktus.

Šios dienos pietų metu užklystame į Nogoonnuur miestelį; randame parduotuvių; porą valgyklų. Kol pietaujame vienoje iš jų, lauke paliktus dviračius apspinta vaikai. Šį kartą jų itin daug – atrodo lyg bitės, suskridusios prie cukraus. Fotografuoju,  jie visi bando sutilpti į kadrą. Važiuojant per miestelį šalia darda vienas iš jų. Rodo, ką mokąs daryti su ir ant dviračio, tai atsistoja ant rėmo skersinio, tai užsukęs koją prie galinės padangos taip stabdo, tai stabdydamas užmeta galą keldamas dulkių debesis. Ties miestelio pabaiga moja ranka ir atsisveikina kažką sakydamas mongoliškai. Spėju, kad linki gero kelio.

***

↑373 m     ↓219 m     ~1837 m     39,26 km     04:07

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 25

Vakare prie ežero verda vietinių gyventojų gyvenimas: mauroja, mekena genami gyvuliai, rėkia juos prižiūrintys žmonės, birbia motociklai, riaumoja keliu važiuojantys sunkvežimiai. Kažkur loja šunys. O virš visko kabo jauno mėnulio pjautuvas. Ir dulkių debesys, sukelti varomų bandų. Triukšmas ir dulkės.

Paryčiais tas pats triukšmas ir dulkės. Prie kakofonijos prisideda dar gulbių gagenimas bei arklių žvengimas.

O diena aušta vėl, eilinį sykį, tobulai graži.

Berašant visi garsai nutyla, girdėti tik negarsūs kolegų balsai; tyla ir ramybė. Turbūt toji aplinkinė ramybė persiduoda į sielą. Išorinė ir vidinė harmonija, jin ir jan.

Toliau: žvyras, smėlis, įkalnės, karštis. Kelio mintys: pyktis, galėčiau užlėkti į tą kalnioką, net tokiu sunkiu dviračiu arba perskrieti aną štai lygumą, tačiau esu priverstas stumdyti tą velnio daiktą; vėliau kankina klausimas, kam man visas šitas vargas; galų gale ramybė ir susitaikymas su keliu ir savimi. Jei kelias leidžia – važiuoju, vieškelis neleidžia – stumiu. Einant šalia dviračio grožiuosi peizažais. Žingsnis, dar vienas ir dar vienas. Gurgžda žvyras po dviračio padangomis, gurgžda žvyras po batų padais.

Kai jau visai dingsta motyvacija taip stumtis į priekį, visada padeda muzika. Ką gi tu, atsitiktinis dienų parinkėjau, ką gi tu man dabar sugrosi?

I was born with the fast fuse – šįkart tai Kasabian. Vėliau – Aw, fuck it I guess I lost – Modest Mouse. Šitie visada priverčia mane šypsotis.

Tokiu pozityvių minčių bei muzikos tempiamas riedu Mongolijos keliais su šypsena, nuovargis kažkur atsitraukė, vėjas gaivus ir į nugarą, o aš judu į priekį. Nesakau, kad link svajonės. Bet link geresnio savęs pažinimo, tai tikrai.

Jau sustojus nakčiai į mūsų stovyklavietę atvažiuoja automobilis, pagyvenusių rusų pora, kaip patys pasakoja, visą dieną matė mūsų padangų paliktas vėžes ir visą dieną tarpusavyje ginčijosi: tai dviratininkai; ne, tai negali būti dviratininkai. Apdovanoja obuoliais, kriaušėmis, pomidorais ir keliais litrais vandens. (stovyklavietė ne prie vandens telkinio, įjungėme vandens taupymo režimą). Labai malonūs žmonės, visai komandai pakyla nuotaika.

Prieš akis bekraštė lyguma, kalnai tolumoje, virš jų įvairių formų debesys; ir, nors jau leidžiasi saulė, dar labai šilta. Dar viena gerai nugyventa diena.

***

↑424 m     ↓166 m     ~1704 m     40,18 km     04:42

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 24

Šiandien, kaip ir vakar, žvyras ir karštis. Šilta, ryte jau nebereikia pūkinės striukės.

Kol kas labai keista knyga „Triukšmas ir įniršis“; nežinau, ar labiau patinka, ar labiau užknisa. Bet skaityti norisi. Ar tai vidinis nusistatymas nemesti pradėtų reikalų?

Kaip nepaminėti Khovd miestuko ir vienoje parduotuvėje užtiktų ledų. Ledai!

Sėdžiu centrinėje aikštėje ant šaligatvio borto, miestelio gyvenimas plaukia pro mane: juokiasi mergaitės su mokyklinėmis krupinėmis, sustoja vyrai apžiūrėti dviračių, burzgia motociklai, kelia dulkes automobiliai, netoliese kalba pulkelis moteriškių. Virš šios mizanscenos plieskia saulė. Ir visur dulkės, dulkės ir dar daugiau dulkių.

Kiekvienas iki šiol matytas miestelis vis kitoks. Vienas primena Afrikos miestelius, matytus per televizorių, kitas – Arabijos, šis gi – primena labirintą. Važiuoju iki centrinės aikštės gatvėmis, vingiuojančiomis lyg susivijusi gyvatė, šonuose medinės tvoros, visos nudažytos rudai, namų stogai įvairiausių ryškių spalvų, kvepia šienas.

Šioje Mongolijos dalyje akivaizdu, kad motociklai pakeitė arklius – mačiau, kaip vienas vyrukas raitas ant motociklo gena bandą link jurtos. Ir tik piemenys vis dar raiti ant arklių. Bet tiek vyrų, tiek moterų kojos O formos. Raitelių tauta, atsisakiusi savo žirgų.

Vis tik Azijoje žmonės neturi tos precizikos, įvaldytos vakarų europiečių. Jei stovi naujas kelio ženklas, jis pastatytas kreivai, nudažytas tep lep ir forma jo, kokia tik nori, bet tik ne apskritimas. Ir taip su visais dalykais – atrodo viskas padaryta atmestinai ir paskubomis.

Toliau žvyras, smėlis, saulė, karštis. Nuo kalno smėlio ir žvyro mišiniu. Dviratis skraido į šonus, spėk gaudyti. Jaučiuosi taip, lyg važiuočiau žiemą po smarkaus snygio. Džiaugiuosi, kad labai praverčia įgūdžiai susiformavę važinėjant žiemomis.

Vakarojame ant didelio ežero kranto, šiltas vakaras, nuovargio beveik nejaučiu. Vis mažiau ir mažiau dienų iki šio nuotykio pabaigos.

Bet, kad ir kaip norisi namo, manau, kad labai pasiilgsiu šios laisvės ir Mongolijos erdvių, kai žvilgsnis gali klaidžioti iki pat horizonto beveik už nieko neužkliūdamas.

***

↑284 m     ↓231 m     ~1468 m     37,53 km     4:13

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 23

Prasta sveikata – viso gyvenimo pradinė priežastis. Ligos pagimdyti, puvėsių priglobti, pasmerkti suirti“ iš dabar skaitomos knygos W.Faulkner „Triukšmas ir įniršis“. Itin tinka prie manųjų pamąstymų apie nebūtį.

Šiandien įkalnių, žvyro ir karščio diena. Danguje, kaip jau įprasta, nė debesėlio. Aplink kalnai, snieguotos viršukalnės.

Šiandieną turėjo būti laisvadienis. Bet miname toliau. Vakar nubalsavome, kad miname visas likusias dienas, bet po šiek tiek mažiau, nei buvo planuota. Po mažiau, tai po mažiau, balsavau už tai, kad važiuotumėm planuotus atstumus, o paskutinį laisvadienį darytumėm Rusijoje, kokiame nors motelyje; smagu būtų prieš kelionę namo išsimiegoti lovoje ir išsiprausti duše.

Po pietų. Nuo kalno. Stumiu dviratį žemyn! Sunkiai. Žvyro iki kulkšnių. Žvyrą keičia smėlis. Laviruoju per laukus šalia kelio. Taip lengviau. Laukuose kupstai ir besimėtantys akmenys. Bet per juos važiuoti paprasčiau. Jei šioje situacijoje išvis kas nors gali būti paprasčiau.

Važiuojame, jei tokį važiavimą galima vadinti važiavimu ant dviračio, per pusdykumes. Ten, kur matau žalią spalvą, ten vanduo, kitur vien smėlis, akmenys, nususę krūmokšniai. Ir dar vienas dienos prakeikimas – kažkokio krūmokšnio spygliuotos rutuliuko formos sėklos. Tokios mažos spygliuotos bombos. Su 3-5 milimetrų spygliais. Tos bombikės kimba į padangas, važiuojant smėlis jas nubraukia, bet spygliai lieka padangoje. Džiaugiuosi kaip niekad vokiška kokybe – Schwalbe Marathon Mondial padangomis. Ko gero, geriausios padangos, kurias esu naudojęs turizmui. Kai įsigijau šiuos batus dviračiui, dar nė karto nepradūriau kameros.

Ir baisu pasakoti, ką iškenčia padangos šioje kelionėje. Kelis kartus užlėkiau ant aštrių akmenų tokiu greičiu, kad net ratlankis skambtelėdavo. Tokiu atveju galvodavau – dabar tai jau viskas, gyvatės įkandimas garantuotas. Bet ne. Ramiai riedu toliau.

Spygliai savo juodą darbą vis tik atliko: keičiu Dagnės priekinę padangą, kuri kiaura kaip rėtis ir spygliuota lyg ežys.

Ir vėl moralė ir noras važiuoti toliau žemiau grindjuosčių, vėl ausinukas, lekiam toliau!

Riaumodamas Rammstein „Waidmanns Heil“ dainos žodžius – STERBEN! ir Weidmanns manns manns manns Heil! lekiu nuo kalno.

Taip trankiai įlekiu į upelį, dugnas akmenuotas, stoviu viduryje upelio, batai šlapi, vanduo šiltas. Diena karšta, šlapi sandalai vėsina. Sušlapinu kepurę, ach, koks malonus šaltis smegenams.

O į kalną važiuoju niūniuodamas J.Cash „Wayfaring Stranger“ žodžius:

I’m just a poor wayfaring stranger
Traveling through this world below
There is no sickness, no toil, nor danger
In that bright land to which I go.

Ir tas kalnas nebe toks jau status, pasirodo.

Vakare traukiu spyglius iš padangos. Aš, žinoma, pasitikiu savo schwalbėmis, bet jau geriau šiek tiek padirbėti ir jaustis dar ramesniam.

Rytoj vėl ta pati pusdykumė. Priekyje miestelis, matosi upė, o toliau vien smėlynai. Tikiuosi nesusitikti Kobe Abe personažų iš smėlynų…

***

↑550 m     ↓373 m     ~1533 m     33,09 km     04:12

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 22

Per naktį kelias nepasitaisė. Gaila.

Vėl kratausi per akmenis. Vakar galutinai supratau, kad Mongolijos kelionė yra sunkesnė nei Kirgizijos. Nedaug, bet sunkesnė. Pagrindinė priežastis – (ne)keliai, kuriais važiuojame pastarosiomis dienomis.

Bet, nepaisant viso šio važiavimo sunkumo, gamtos grožis užburia. Ir tiek saulėtų bei gražių dienų dar nė vienoje kelionėje neteko matyti. O prie nuolat traukiančio vėjo pripranti.

Iš kasdien vėstančių dienų galima suprasti, kad ateina ruduo. Grįžus į Vilnių bus dar tik pati rudens pradžia.

Ar galima rašyti odę prastam dalykui ar reiškiniui? Jei galima – tada šios kelionės dienoraštį galima būtų pavadinti ode Mongolijos keliams.

Iki pietų kylam į kalną. Kalnu jo net liežuvis neapsiverčia vadinti. Kas čia tie nepilni poros šimtų metrų. Bet visas vieškelis iki viršaus – arba smėlis, arba žvyras. Ir nors įkalnė nedidelė, ir galima būtų minti, bet smėlis priverčia stumti dviračius įtempus visas jėgas. Kurių po vakarykščio važiavimo pas visus ne per daugiausiai: kolegų veiksmai ir judesiai sulėtėję ir apatiški.

Pavakaryje nusileidžiame, o dievai, beveik padoriais keliais!, į Bayannuur miestuką. Šalia jo teka Khvod upė, tai pati srauniausia ir plačiausia upė mūsų kelyje. Mums per ją reikia žūtbūt persikelti, kitaip teks grįžti atgal tais keliais, kuriais ką tik kratėmės. Na jau ne, nenoriu važiuoti atgal ta pragaištimi. Kad būtų lengviau įsivaizduoti kokia tai upė, galite pažiūrėti į Nerį ties Baltuoju tiltu, tik šioji dar sraunesnė. Bristi per tokią upę nėra jokio noro. Bet mūsų kelias ten, kitame krante…

Tik įlėkus į Bayannuur pirmoje pasitaikiusioje benzino kolonėlėje pilame benziną primusui. Mongolas, pildantis savo automobilio baką, kalbantis rusiškai, smalsauja, kas mes tokie, iš kur atvažiavome, kur traukiame toliau. Pasakojame, kad bandysime persikelti į kitą upės krantą. Vyrukas porina, kad su dviračiais nepervažiuosime, vandens iki krūtinės, srovė smarki. Rodo į netoliese stovinčius traktorius – jums reikia štai tokio transporto, vietiniai taip keliasi per upę, sako jis. Pakalbina vietinius, jau subėgusius į degalinę paspoksoti į mus, vienas džigitas apsiima mus pervežti į kitą krantą. Sulygstam 30.000 tugrikų. Sumetame dviračius į traktoriaus priekabą ir išvažiuojam link upės, kiaurai visą miestelį. Gyventojai šypsosi, spokso, mojuoja rankomis. O mes riedam priekaboje link upės. Cirkas ant ratų linksmina mongolus.

Traktorius, atlėkęs prie upės, stabteli, lyg galvodamas, ar tikrai yra noras važiuoti per tokį platų vandenį, bet po to įropoja į srovę ir pūškuodamas, lėtai įstrižai kertą tėkmę. Upės gylis maždaug iki klubų, bet srovė tampo sunkų traktorių su visa priekaba lyg jis būtų žaislinis.

Kitame krante išlaipina prie pat jurtų, gyventojai iš karto atneša ožkos pieno sūrio, kviečia arbatos, duoda daug duonos.

Bet kaip kalnuose negyja žaizdos! Pačioje kelionės pradžioje įsidrėskiau pirštą iki kraujo. Praėjus daugiau nei dvidešimt dienų toji vieta vis dar skauda ir beveik visiškai neužgijo. Ką jau bekalbėti, jei užvakar sutrūko piršto oda, tokia sukietėjus ir išsausėjus tapo. Nepadeda net kas vakarą tepliojimas riebiu kremu.

Toks tad gyvenimas skaudančiais pirštais.

***

↑205 m     ↓674 m     ~1382 m     46,08 km     04:35

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 21

Naktį atšąla iki -9. Tai štai kodėl paryčiais jaučiau, kad darosi vėsu net šiltame miegmaišyje. Diena irgi ne iš šiltųjų; siautėja šaltas vėjas, danguje vėl nei debesėlio, saulė ryški, tik šildo nestipriai.

Ryjame kilometrus ir, nors iki pietų vis kylame į kalną, vis tiek nulekiam daugiau nei 20 kilometrų. Kojos gal ir sunkokos, bet jau pripratusios kasdieną bent po penkias valandas sukti pedalus ir į nuovargį nekreipti dėmesio.

Jau kuri diena skaičiuoju dienas iki grįžimo. Gražu čia, Mongolijoje, tačiau pasiilgau lietuviško žalumos. Bei savo mylimos.

Važiuodamas mąsčiau apie praėjusias keliones. Visada mintimis grįžtu į gražiausią kelionę po Naująją Zelandiją. Vis planuoju ten sugrįžti, tik šį sykį jau su dviračiu.

Ir visada su nostalgija prisimenu Transfăgărășan kalnų perėją Rumunijoje, ypač tada, kai kylu į panašaus statumo kalną, bet nepaprastai nykų ir neįdomų.

Po pietų kelias virsta, net nežinau kaip tai pavadinti, nes mano žodyne nėra nei tokio žodžio, nei tokio keiksmažodžio. Yra keturios dedamosios: akmenys, tarka, smėlis, įkalnės. Ir visus tuos ingredientus užtikau įvairiomis kombinacijomis: akmenuota tarka, smėlėta tarka, gilūs ir pilni smėlio baseinėliai, akmenuotos smėlėtos provėžos, smėlėta įkalnė, akmenuota įkalnė ir t.t. Kad ir kokią kombinaciją besugalvotumėt, mes per ją važiavom. Blogiausios atkarpos – provėžose daug palaidų, įvairaus, nuo degtukų dėžutės iki žmogaus galvos, dydžio akmenų. Tokios atkarpos žudo riešus, nugarą, užpakalį ir moralę.

Kemšu ausis ausinėmis, mėgstamiausių dainų grojaraštis – važiuoti tokiais, atseit keliais, kažkiek palengvėja.

Dienos pabaigoje dar vienas bonusas – pakilimas į beveik 200 metrų kalną. Kelias toks, kaip aukščiau aprašiau. Niūniuoju ausinuko atsitiktai parenkamas dainas. Ir jis tikrai gerai parenka. Taikliai. Griaudėjant AC/DC „TNT“ bei tos pačios grupės „She’s Got Balls“ važiuoju per tokį kelią ir tik šypsaus, nuotaika gera, dviratis smagiai pjauna per tuos akmenis.

Per visą dieną nuvažiavome daugiau nei 60 kilometrų ir dar pakilome į 700 metrų kalną. Šia pragaištimi, apkrautais dviračiais toks nuvažiuotas atstumas prilygsta mažam žygdarbiui. Dabar jaučiu, kad turiu daug raumenų: maudžia beveik visi kojų, rankų, nugaros ir dar daug kitų. Bet kaip bebūtų keista, fiziškai nesu itin pavargęs. Važiuojant kelis kartus moralė ir norėjimas važiuoti toliau voliojosi kažkur ties bedugnės dugnu. Pala pala, o bedugnė turi dugną, ar čia koks oksimoronas netyčia gavosi?

Beje, kadangi visą dieną turėjome džiaugsmą važiuoti prieš vėją, tai pamiršau apie tai parašyti. Taip – visą dieną priešpriešinis vėjas. Šturminės striukės nei karto nesinorėjo nusivilkti, o sustojus ilgesniam laikui iš karto darėsi šalta.

Tokia tad sunki ir visas jėgas išsunkusi diena.

***

↑657 m     ↓1164 m     ~1869 m     62,46 km     06:23

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 20

„Šitaip mes stengiamės išlaikyti savo didvyrius gyvus; todėl juos vis prisimename“ J.Irvingas „Paskutinė naktis Tvisted Riveryje“

Galų gale iš mūsų telieka istorijėlės, pasakojamos mūsų artimųjų. Bet laikui bėgant net pasakojimai pasimiršta. Mano atsakas Irvingui.

„Ne visuomet susipažįstame taip, kaip norėtume. Kartais žmonės tiesiog atsiranda mūsų gyvenime – tarytum nukrinta iš dangaus ar atskrenda tiesioginiu reisu iš Rojaus į Žemę, – taip pat staiga žmones ir prarandame, nors kadaise atrodė, kad jie visada bus mūsų gyvenimo dalis.“ J.Irvingas „Paskutinė naktis Tvisted Riveryje“

Išvažiuojant į šios dienos kelią oras teįšilęs iki 5 laipsnių. Pats vėsiausias rytas iki šiol.

Vakar nuo aukštumos matėsi Tolbo miestelis. Jis atrodė ranka pasiekiamas. Bet nuvažiavus iki jo spidometras rodo daugiau nei 20 kilometrų. Tai tolumoje matomi kalnai – už kiek? 50 kilometrų? 70?

Miestelyje šturmuojame parduotuves ir kavinę. Vieno kambario šeimos verslas, maistas naminis: gaminamas šalia esančioje virtuvėje; koldūnai, čeburėkai, makaronai; viskas su aviena, jaučiamas lajus, valgau net ausys lapsi. Į kavinę prisirenka vaikų ir suaugusių, vėl atvažiavo cirkas į jų miestą. Už visą suvalgytą maistą sumokame apie 100.000 tugrikų. Kaip pastebėjau, pinigai, smulkios 100 ir 1000 kupiūros, visiškai nevertinamos – tiesiog atsainiai metamos į kartoninę dėžę. Nors, kita vertus, išsikeitus 100$ gavau tiek vietinių pinigų, kad piniginės nebesulenkiau perpus. Beje, keityklose ignoruoja eurus. Tik doleris šioje šalyje yra pinigas.

Po pietų kylame į keturių šimtų kalną nuobodesniu už didžiausią nuobodą keliu. Kelias ką tik baigtas statyti, matėme, kaip jo atkarpą arba remontavo, arba statė iš naujo.

Pradėjus leistis – pragaras, o ne kelias. Esu gyvenime važiavęs tikrai bjauriais keliais, bet šios dienos akmeninė prapultis juos visus užgožė ir dar toli pralenkė. Neturiu žodžių aprašyti šiam „keliui“. Bespoksodamas į kelio akmenis prigavau save, kad nebesikeikiu ir nebekeikiu tos akmenuotos pragaišties. Tiesiog važiuoju ir stengiuosi tiesiai laikyti vairą. Tiesiog kratausi nuo kalno, taip kaip leidžia vieškelis ir vėjas.

Iš pastebėjimų apie mongolų automobilių vairuotojus. Jei gali aplenkti kelkraščiu ar per pievą – visada taip ir padaro. Jei negali – sustoja ir palaukia, kol pravažiuosim. Kiti pamatę mus pasitraukia į kelkraštį ir sustoja. Dar niekur nemačiau tokios pagarbos dviratininkams.

Iš pastebėjimų apie jurtas. Prie kiekvienos jurtos stovi po saulės kolektorių. Kaip ir prie kiekvieno namo; jų čia nedaug, bet vis tik yra.

***

↑669 m     ↓377 m     ~2397 m     50,21 km     05:01

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 19

Dangus aptrauktas migla, lengvi debesys, karts nuo karto išlenda saulė. Beveik lietuviškas rytas. Diena nesunki, lengvas važiavimas į kalną, šiek tiek stūmimo, kaip be jo, daugiau nėra apie ką rašyti. Rutina. Vaizdai vis dar pritrenkiantys. Viename slėnyje, uoloms ir aplinkai pridėjus daugiau spalvų ir kontrasto, būtų buvę galima pasijausti, kad važiuoji per Arizoną.

Nuvažiuojame daug kilometrų, dauguma jų nuo kalno. Keliai, palyginus su kitomis dienomis, netgi labai geri.

Įsiminė greitas ir status nusileidimas link Tolbo ežero. Ežeras pats didžiausias iš visų iki šiol matytų Mongolijoje.

Važiuojant ežero pakrante kelias vienoje vietoje staiga baigėsi, reikėjo vestis dviračius uolomis ir karvių takais. Gerai, kad toks pasivaikščiojimas tetruko vieną kilometrą.

Tik sustojus nakčiai kyla milžiniškas vėjas, danguje tamsūs debesys, artėja audra. Berašant vėjas sustiprėja tiek, kad nuo gūsių dreba ir juda mano pripučiamas paklotukas ant kurio sėdžiu. O, štai ir lietus.

Vis galvoju, kodėl ir kaip žmogus pasirenka tai, ką jis daro. Pavyzdžiui, iš kur atėjo toji mano meilė dviračiui ir sunkiam turizmui? Juk nei seneliai, nei tėvai nevažinėjo po pasaulį ant dviračio, ir niekas nuo vaikystės nevedė į žygius su palapinėmis. Tad vis mintiju, iš kur toji aistra keliauti ir kuo daugiau pamatyti. Atsakymo kol kas nesuradau.

Bet gal ir nereikia jo, to atsakymo, svarbiausia, kad patinka tai, ką darau šiuo metu.

Bet kaip bus smagu atsigulti į normalią lovą ir prisikirsti normalaus maisto grįžus namo. Jau dabar svajoju.

***

↑683 m     ↓886 m     ~2119 m     49,53 km     04:54

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 18

Vakar vakare, tik įlindus į miegmaišį, išgirstu staugiant vilkus. Apima dviprasmiškas jausmas: smalsumas, ar tai tikrai vilkai, o gal vis tik šunys, ir baimė, o jei užpuls, ką tada reiks daryti? Prisimenu, kad vilkai paprastai žmonių nepuola, nebent būtų pasiutusiai alkani, šioji mintis kažkiek nuramina. Bet patikrinu, ar peilis šalia manęs.

Iš Algirdo papasakotų sapnų.

Pirmas epizodas. Brendu kartu su Algirdu per upelę, staiga sakau, oho, kaip čia gilu, užsimetu dviratį ant pečių ir nueinu toliau per upelį. Algirdas nustebęs stumia dviratį per upę ir prasmenga su juo į vandenį iki rankenų.

Antras epizodas. Aš stoviu ant upelio kranto ir kažką labai ilgai skaičiuoju, matuoju upelio plotį, gylį etc. Tada įsibėgėju ir dideliu greičiau varau per upelį, atsigulu ant dviračio rankenų ir balnelio ir taip perskrendu į kitą krantą.

Pusę dienos leidžiamės žemyn iki dviejų kilometrų aukščio. Slėnyje, į kurį nusileidome, beprotiškai karšta. Termometras rodo daugiau nei 28, tačiau nusileidus iš kalnų, atrodo, kad yra žymiai daugiau.

Atvažiuojame į Bujan miestelį. Jei tą judėjimą akmenuotais keliais galima vadinti važiavimu. Tai yra beprotiškas kratymasis per akmenis. Atrodo, kas tie dešimt kilometrų lygumoje. Važiuotum ir nuvažiuotum per nepilną pusvalandį. Tik ne Mongolijoje. Jei įsivaizduotumėt patį prasčiausią lietuvišką žvyrkelį su milžiniška tarka, duobėtą, pilną įvairaus dydžio akmenų, tiek besimėtančių laisvai, tiek įsiraususių į žemę – tai bus normalus mongoliškas kelias. Ir tokiu keliu, dulkėtu prie viso to, tuos dešimt kilometrų sukandę dantis nusikratome per valandą su trupučiu.

Bujan miestelis keistas – dulkėtų gatvių ir molinių namų konglomeratas. Vietiniai į mus žiūri lyg į atvykusį cirką ar žvėrinčių – čiupinėja dviračius, rodo pirštais į mus, kažką kalba, juokiasi. Baigiu jau priprasti prie to pastovaus dėmesio.

Centrinėje aikštėje dulkių debesys ir gal dešimt parduotuvių. Visose asortimentas panašus. Perkame maisto produktus, kurių atsargos baigia išsekti. Lauke labai karšta. Labai.

Apsipirkę pajudame link kalnų. Kirtus upę prasideda kilimas į kalną. Ir tas kilimas tęsiasi iki stovyklavietės, kuri šį sykį kažkur viduryje niekur, viduryje kalno.

Leidžiasi saulė, vėsta. Kontrastų dienos – ryte surenkant palapinę šalo pirštai, per pietus kaitra priplojusi prie žemės, vakare pūkinė striukė – geriausias draugas.

Ką jau ką, bet Mongolijos akmenuotus ir dulkėtus kelius prisiminsiu visą likusį gyvenimą.

Dienos gerumas tai, kad pakeliui į Bujan galų gale apturėjome mobilų ryšį! Po šitiek dienų! Skambinu ir kalbu su savo Aušra. Kaip miela ir džiugu girdėti mylimos balsą ir sužinoti, kad namuose viskas gerai.

Važiuodamas tais prastais keliais vis galvojau, kaip, vis tik, sekasi su oru. Taip, vakarai, rytai bei naktys šaltokos, bet dienos šiltos ir giedros, beveik be debesėlio. O kai giedra, su visai kitokia nuotaika važiuoji nei pliaupiant lietui.

***

↑688 m     ↓967 m     ~2359 m     43,48 km     04:53

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 17

Šiandien užvažiuojame į Vilniaus televizijos bokšto aukščio kalną, nusileidžiame į slėnį, vėl kylame į panašaus aukščio kalną ir taip tris kartus.

Slėniai tušti, tik matyti apskritimai ten, kur stovėjo jurtos. Bevažiuojant tokiu slėniu apima tuštumos jausmas; kadaise gyvas peizažas, pilnas gyvulių ir žmonių; maurojimo kalbų ir triukšmo; dabar tuščia ir ramu; tik vėjas ūžia žolėse.

Kojų raumenys visiškai „tušti“ po vakarykščių kalnų.

Kylant į antrą kalną reikalai komplikuojasi: kelias, iš pradžių buvęs pusę bėdos, vėliau tai dingsta, tai atsiranda. Kartais stumiam per kupstuotas pievas. Stumti dviratį labai sunku. Po kažkiek laiko tos kupstuotos pievos virta dumblėtomis pievomis-pelkėmis. Pilnomis bjauraus ir dvokiančio rudo purvo. O kelias tai atsiranda, tai dingsta. Mes tokiu keliu/nekeliu/bekele judame aukštyn.

Kyla vėjas, kojos šlapios, traukiu geruosius didžiuosius batus; su jais galima kiaurai visas pelkes perbristi, kojos vis tiek bus sausos, jei, žinoma, vandens per viršų nepribėgs.

Stojame nakvynei prieš planuotą dar šiandien įveikti trečią kalną, nes saulė jau ridinėjasi horizontu. Mirtinai pavargau. Sunki diena. Brisdamas per tas pelkes ir tempdamas dviratį galvojau – kokią nesąmonę čia darau? Būčiau normalus žmogus, per atostogas gulėčiau Turkijos all included viešbučio baseine kartu su mylima žmona ir nereiktų visų šių pasibastymų po dulkėtas, akmenuotas mongolijas. Bet, žinau, labai gerai žinau šias silpnumo akimirkas. Praeis jos kaip praeina ir pasimiršta visi kelionės nemalonumai.

Ir pabaigai, nes iš nuovargio limpa akys: bliamba vis tik tikrai negeriausia mintis skaityti „Paskutinė naktis Tvisted Riveryje“, kur kas keliolika puslapių aprašinėjamas gurmaniškas maistas ir kaip jis gaminamas. Man, gyvenančiam „ant“ kruopų dietos su minimaliu kalorijų kiekiu, skaitant tokius aprašymus seilės tiesiog žliaugia.

***

↑815 m     ↓502 m     ~2634 m     37,77 km     05:43

 

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 16

Nepamenu tokios kelionės, kad kūrentume šitiek vakarinių laužų. Mongolijoje beveik kas vakarą.

Vakar Aidas upėje pagavo penkis upėtakius ir iškepę juos ant žarijų suvalgėme po antrą vakarienę. O jau skanumas tų upėtakių! Geriausi prieskoniai pasirodo yra druska, pipirai ir alkis. Ne veltui yra sakoma, kad pats geriausias prieskonis bet kokiam maistui – alkis.

Žiūriu į priešais esantį kalną, į kurį tuoj tuoj pradėsime važiavimą, ir pradedu jaustis neramiai. Dviratis vis dar sunkus ir tas 800 metrų aukščio ir 6 kilometrų ilgio kalnas tikrai prailgs ir tikrai nuvargins.

Minti pedalus? Ne, tik ne į šį kalną. Iki pusiaukelės stumiu dviratį apylengviai, galima net grožėtis pušų mišku bei rudeniškomis krūmų spalvomis. Ir, kai jau atrodo, kad taip ir bus visą laiką, kol pasieksim kalno viršūnę, prasideda pragaras su daug mažų pragariukų. Kalno statumas išauga iki 35%, dviratį pastumti įmanoma tik kelis metrus, tada stoji atsikvėpuoti, vėl kelis metrus pajudi, vėl stoji. Taip pjaustau kalną tiksliai kas kelis metrus. Kojų raumenys žviegia, o galvoje nebėra jokių minčių. Tik visiškas beprotis gali kilti į tokio statumo kalną su taip pakrautu dviračiu.

Pakilome 700 metrus į viršų, spjauname į likusius metrus ir stojame pietauti. Reginiai aplink vėl nuostabūs. Bet šiandien toji diena, kai persisotinau gražiai reginiais, ir Mongolijos grožis tampa monotoniškas. Labai gražu, bet diena iš dienos tas pats per tą patį.

Papietavę važiuojame aukštyn žemyn, bet tendencija žemyn. Tieji aukštyn nėra statūs, galima minti pedalus, oras puikus ir tas nuovargis nelabai jaučiasi.

Pavakary vien tik leidimasis žemyn geru keliuku pasakiško grožio slėniu. Lekiam žemyn, iš po priekyje važiuojančių kolegų dviračių ratų kyla kelio dulkės; viena akimi žiūriu į kelią, kad neužlėkčiau ant kokio nors vienišo ir aštraus akmens, kita akimi grožiuosi slėnio panorama.

***

↑980 m     ↓622 m     ~2335 m     35,54 km     04:40

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 15

Miegu su ausų kištukais; beveik negirdžiu gulbių gagenimo. Pabundu išgirdęs savo vardą ir savo palapinėje matau Algirdo galvą. Kolegos pasakoja, kaip įvariau jiems baimės, nes jie šaukia ir rėkia, kad jau laikas keltis, o mano palapinėje jokio judesio. Pusryčiaujame ir juokiamės.

Diena, kaip jau daugybė prieš tai buvusių, aušta šilta ir graži; vėl saulė, vėl be vėjo; vėl padangėje nė debesėlio.

Kelias, kaip Mongolijai, netgi labai geras. Iki pietų nulekiam daugiau nei pusę dienos atstumo. Nepamenu tokios lengvos dienos. Šiek tiek vargina karštis, bet danguje ima daugėti debesų ir slėnyje, kurį ką tik palikome už nugaros, akivaizdžiai kaupiasi lietus. Bet mes judame į priekį, vėjas pūsčioja į nugarą, iki stovyklavietės visai nebetoli.

Vietomis kelias itin geras, nuokalnė, sustiprėjęs vėjas pučia į nugarą; spidometras kartais parodo 42km/h greitį.

Lekiam žemyn ir žemyn, su keliomis įkalnėmis ir ketvirtą po pietų mes jau statome palapines prie Ховд upės.

Atriedėję į stovyklavietę (kol kas dar tik numanomą) diskutuojame ką daryti: ar likti čia, prie upės (itin graži vieta) ar pradėti rytojaus maršrutą. O tai būtų važiavimas į 800 metrų kalną. Norisi nuvažiuoti dalį rytojaus maršruto, bet nugali poilsis ir graži vieta prie upės.

***

↑411 m     ↓489 m     ~2010 m     46,16 km     04:09

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 14

Keturioliktoji diena, kai palikau namus. Arba dvyliktoji diena Mongolijoje. Bet šiandien poilsio diena ir galvoju, kad šioje šalyje vertėtų dar kartą perskaityti „Čiapajevas ir Pustota“ užuot skaičius Irvingą.

Bet įsikurk tu man tokioje vietovėje – ypatingai gražioje – horizonte kalnai su ledu, ežeras, maumedžių girios ir… garsų kakofonija nuo ketvirtos ryto. Kai tik patekėjo mėnulis (nors jau beveik sudilęs, bet vis dar teikiantis daug šviesos) ir prasidėjo! Riaumoja keliu važiuojantys sunkvežimiai; burzgia motociklai; mekena avys; baubia galvijai; garsiausiai ir įkyriausiai gagena ežere gyvenančios gulbės. Jų suskaičiavau ne mažiau 50, triukšmas toks, kad norėjau jas visas pasmaugti plikomis rankomis.

Laisvadienio diena itin maloni – šilta, danguje nė debesėlio, menkas gaivinantis vėjas. Tinginiauju ir nieko neveikiu.

Šį laisvadienį viršų paėmė ir dienos ritmą diktuoja melancholijos demonas. Bet tai nėra blogai. Blogiau būna, kai tokiomis nieko neveikimo dienomis laimi beprasmybės demonas. Tada viskas, absoliučiai viskas, yra beprasmiška, net gražiausia gyvenimo akimirka apkarsta, o į nuostabiausią vaizdą reaguoju tik gūžtelėdamas pečiais.

 

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 13

Vakar vakare: geriu daug arbatos, kad atsikelčiau naktį ir pažiūrėčiau į miesto šviesų neužterštą naktinį dangų. Naktinis kalnų dangus įspūdingas – tamsus, gilus, su miriadu žvaigždžių.

Aušta saulėta ir karšta diena. Šios dienos kelias nusimato dulkėtas, su retkarčiais pravažiuojančiais automobiliais. Šiuo keliu, kaip vakar pamatėme, mongolai traukia iš vasarinių stovyklaviečių kalnuose į žiemines stovyklavietes žemumose. Važiuoja pilnai pakrauti rusiškai zilai. Priekabose išardytos jurtos, visa manta ir dar krūva vaikų arba suaugusių. Kabinose bent po penkis šešis žmones. Kai kurie mus filmuoja su išmaniais telefonais. Visi šypsosi, mojuoja rankomis; tvyro pakili, šventinė nuotaika. Algirdas klausia, ar gerai darome važiuodami priešinga kryptimi nei traukia mongolai; klausimas priverčiantis susimąstyti apie mūsų kelius.

Iki pietų sunkus stumdymasis į keturšimtinį kalniuką. Pragariškai sunkus stumdymasis. Kelias dulkėtas ir akmenuotas; kelias, kuriuo vyksta mongolų migracija; mažieji ir didieji zilai keliantys dulkių debesis. Džiugina stiprus vėjas, kuris greitai nuo mūsų nupučia automobilių sukeltas dulkes.

Judu iš lėto, spoksau po kojomis, dairausi į nepaprasto grožio slėnį, kurį paliekame už nugaros; į tolumoje dunksančius kalnus; širdis džiūgauja.

Perėjos viršuje tyla ir ramybė, ilsiuosi užuovėjoje, karšta. Laukia ilgas riedėjimas žemyn. O ryt jau poilsio diena, kurios tikrai labai reikia.

Dviračio stūmimas į kalną stebuklingai išvalo visas mintis, galva tampa tuščia ir lengva, tiesiog esi judantis (lėtai perstatinėjantis pėdą už pėdos) padaras, egzistuojantis dabartyje; praeitis ir ateitis ne(be)egzistuoja, o gal niekad ir nebuvo; gal ne veltui senovės graikai laikė, kad ateitis yra už nugaros, o praeitis priekyje. Mintys ateina į galvą, bet nesukėlusios stiprių emocijų tuojau pat dingsta. Tad esu tik grynas judesys, raumenų skaidulų susitraukimas, šniokščiantis oras plaučiuose. Galbūt tai ir yra toji vidinė taika?

Kiek pasileidę nuo kalno sustojame prie trijų jurtų, mus kviečia išgerti arbatos. Arbata juoda su pienu, duona, sūris, uogienė. Sūris su uogiene tirpsta kaip sniegas vidurvasaryje, šeimininkė nespėja pildyti atsargų. Šypsomės vieni kitiems, nes susikalbėti nepavyksta. Bet tai visai netrukdo bendrauti vieniems su kitais gestų kalba. Paprašome, kad leistų pajodinėti arkliu, mongolai bando važiuoti mūsų pakrautais dviračiais.

Nusileidę dar žemiau įvažiuojame į maumedžių giraitę, priekyje tyvuliuoja  vienas iš didžiųjų ežerų – Хотон Нуур. Esame beveik 2 kilometrų aukštyje, karšta. Važiuojame pakrante, gerus kelius keičia smėlėti keliukai, jaučiuosi lyg važiuočiau pajūriu.

Dar viena iš tų tobulųjų dienų.

Pavakaryje, tarp ežerų Хотон Нуур ir Хурган Нуур užtinkame mažą parduotuvę. Yra netgi alaus.

Sėdžiu ant ežero kranto, kopose, saulė šviečia į veidą, stiprus brizas nupučia karštį; atsidarau skardinę alaus, beveik rojus, trūksta tik mylimos.

Jaučiu kaip alkoholis šiluma pasklinda po kūną, kaip atsileidžia pavargę raumenys. Saulė artėja link laidos  ir visai nesvarbu, kad kai tik ji pasislėps staiga atšals ir, galbūt, tada beliks lįsti į palapinę, juk visa tai visai nesvarbu.

***

↑682 m     ↓767 m     ~2110 m     42,74 km     05:02

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 12

Ir vėl, ir vėl ryte šviečia saulė, danguje anei debesėlio ir netgi vėjas beveik nurimęs.

Rytinis kuitimasis ir daiktų pakavimas jau pasidarė nušlifuota rutina. Šis daiktas į šį krepšį, tas į tą, ir žiū jau galiu važiuoti.

Iš kelionę gadinančių dalykų: vakar po konflikto su nauja porele galutinai supratau, kad su jais daugiau niekur gyvenime nevažiuosiu. Anot seno posakio – su tokiais į žvalgybą neinama.

Vis dar galvoju apie rašymą. Bet spėju, kad tai dabar skaitomos, beje, jau antrą kartą, knygos „Paskutinė naktis Tvisted Riveryje“ įtaka. Šioji knyga, kaip dar kelios J.Irvingo knygos, man įdomi ir smagiai besiskaitanti literatūra. Tik net antrą kartą skaitydamas nesuprantu, ar tai knyga apie Kečumą ar apie rašytoją Danielį. Nes D. man, yra plokščias ir neišbaigtas herojus, o su K. šioje vietoje viskas tvarkoje. Žavi ir įdomi idėja, kai knygos herojus rašo knygą, kurią dabar skaitai.

Važiuojame apie 8 kilometrus maloniais pievų keliukais, akmenų ant kelio nedaug. Bet minimas sulėtėjęs, jaučiasi susikaupęs nuovargis. Kai pagalvoju, nuo pat kelionės pradžios nebuvo nė vienos lengvos dienos, ir nedarėme nė vieno poilsiadienio.

Priekyje laukia 500 metrų kalniukas. Tik pradedu kilti, ir kelias priverčia lipti nuo dviračio. Vėl stumdymo epopėja. Palaidi akmenys, gulintys krūvomis, net nedidelę įkalnę paverčia stačiu kalnu.

Kelias pagerėja, įmanoma minti. Taip lėtai pūškuojant, metras po metro artėja kalno viršus.

Susistabdome mongolų pilną uaziką ir iškaulijame duonos, nes vakar suvalgėme paskutinius gabaliukus.

Štai ir kalno viršūnė. Priekyje pritrenkianti snieguotų kalnų panorama. Būdamas Lietuvoje tikrai pasiilgsiu šių mongoliškų erdvių ir kalnų.

Po pietų – tik žemyn vis gerėjančiais keliais. Vaizdai fantastiški. Daug erdvės, horizonte boluoja kalnai, aplink žalios kalvos, mėlyni upokšniai. Visą dieną danguje nei debesėlio, tik kobalto spalvos mėlynė. Leidžiamės žemyn daugiau nei 800 metrus, šiltėja su kiekvienu nusileistu metru. Vėjas nurimsta, ir vakaras tampa netikėtai šiltas.

Bebaigiant šios dienos važiavimą kyla konfliktas tarp senosios Kirgizijos kelionės komandos ir tarp naujosios porelės. Jiems, matai, sunku pavažiuoti keliais kilometrais toliau, nei ryte pasakė žygio vadas. Kai Ugnius pradeda įžeidinėti tiek mane, tiek Algirdą, mano nervai nebeišlaiko, aprėkiu tą žmogų. Nieko gero. Mes važiuojame toliau, jiems belieka važiuoti iš paskos. Konfliktas nieko neišsprendžia, tik visiems sugadina nuotaiką.

Tik įsikūrus stovyklavietėje į „svečius“ ateina trys mongolai. Kalba tik mongoliškai, čiupinėja visus daiktus, ypač susidomi dviračiais. Paprašo leidimo pasivėžinti manuoju Surly. Nemoka perjunginėti pavarų dropbaruose, bet ačiūdie bent stabdžius susiranda. Kaip matau, nakčiai teks dviračius surakinti, o ne, kaip paprastai, palikti ten, kur numetei atvažiavęs į nakvynės vietą.

Stebėdamas, kaip mongolai elgiasi su mumis ir mūsų daiktais, jaučiuosi taip, lyg į miestelį būtų atvažiavęs cirkas, ir visi vietiniai būtų subėgę į reginį. Prisimenu scenas iš čigonų atvykimo į Makondo miestelį iš „Šimtas metų vienatvės“.

Labai graži ir lengva diena. Nors jaučiasi praėjusių dienų nuovargis, bet tokiomis dienomis norisi važiuoti tolyn.

***

↑732 m     ↓824 m     ~2237 m     43,03 km     04:41

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 11

Ankstyvas rytas, spigina saulė, vis dar matau kalnų perėją, užklotą naktį iškritusio sniego, į kurią nevažiuosime. Pabudęs ir pažvelgęs į viršų matau, kad naktį snigo. Iškišęs galvą iš palapinės išvystu nubalusią pievą. Matau gulintį dviratį, kuris atrodo taip, lyg būtų apibarstytas cukraus pudra.

Ką tik nuo palapinės nupurčiau nemažą krūvą sniego. Rašydamas sėdžiu pasislėpęs nuo vėjo už palapinės, saulė jaukiai šildo, brėkšta labai graži diena.

Vakar važiuodamas galvojau apie rašymą. Dienoraščio, knygos. Su dienoraščio rašymu kaip ir viskas aišku. O knyga? Prisimenu Rilkės žodžius: jei gali nerašyti – nerašyk. Bet sugalvojau net du pirmus sakinius (būsimoms? Juokauju!) knygoms. Pvz. Aš buvau miręs, tik ilgai pats to nesupratau. Arba. Mano gyvenime buvo svarbūs tik du dalykai: skaičius septyni ir moterys. Tačiau o kas toliau? Kokia fabula, kur konfliktas, siužetas, koks ar kokie yra pagrindiniai herojai ir t.t ir t.t. ir gal vis tik teisus Rilkė. O grafomanijos protrūkius galima nuslopinti šio dienoraščio rašymu.

Diena apysunkė, kokia ir turi būti (paprastai ir būna) važiuojant per kalnus. Labiausiai išvargino ne keli statūs pakilimai, į kuriuos reikėjo stumti dviratį įtempus visus raumenis, bet keliai, pilni įvairaus didumo akmenų. Blogiausios atkarpos tos, kurios pilnos palaidų nedidelių akmenų. Per tokias vietas sunku važiuoti, vairą mėto į kairę ir dešinę, nežmoniškai krato, reikia šimtaprocentinės koncentracijos.

Vietovės, kurias pravažiavome, įspūdingos. Ypač paskutiniai šios dienos kilometrai – kalvos ir slėniai pilni juodų akmenų; vienu metu pasijaučiau lyg važiuočiau kitos planetos paviršiumi.

Palapines statome ant Их Хаг Нуур ežero kranto, nusileidę link jo serpantinais. Ežero vanduo švarumu nepasižymi, bet ką jau čia, šiandien maudynių diena!

Šiandien Algirdo gimtadienis, sveikinimai bei dovanos. Ir naujosios trijulės akibrokštas – kol su jubiliatu filtruojame ežero vandenį arbatai, jie maukia degtinę, įšilę nuo alkoholio į mus visiškai nebekreipia dėmesio, šaukia perrėkdami vienas kitą, pokalbio temos nykios. Tyliu, tyli Algirdas, tyli ir Dagnė. Tiesiog nėra ką komentuoti.

Nuo rugpjūčio 15 dienos neturime mobilaus ryšio – kai suskaičiuoji – aštuonios dienos be jokios žinutės, kaip laikosi namiškiai. Ir be jokių darbinių skambučių. Pastarasis faktas labai džiugina.

***

↑410 m     ↓552 m     ~2329 m     36,78 km     04:21

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 10

Visą naktį pila kaip iš kibiro, tačiau ryte vėl plieskia saulė. Aplink esančios viršūnės baltuoja nuo naktį iškritusio sniego. Jei būtume likę prie ledyno, greičiausiai būtume atsibudę sniege.

Po pusryčių judame žemyn šalia upės White River, keliai smagūs, reginiai nuostabūs.

O štai ir vėl, kaip visada, kur buvęs kur nebuvęs – sunkus dviračio tempimas į kalną. Tiesiog pragariškas stūmimas. Tačiau, kad ir kaip dabar būtų sunku, žinau, kad kitais metais ir vėl važiuosiu į panašią kelionę. Ir niekaip nesuprantu žmonių, važiuojančių į turkijas gulėti dvi savaites prie baseino. O grįžus namo pasakojančių, kaip puikiai pailsėjo. Tokioje vietoje iš nuobodulio numirčiau jau pirmą dieną. Bet, kaip žinau iš patirties, tieji žmonės visiškai nesuvokia, kaip galima važiuoti  dviračiu į kalnus, tam kad šalti ir vargti atostogų metu.

Perėjos viršuje tyvuliuoja mažas ežeras, šildomės prieš saulę pasislėpę nuo vėjo už didelio akmens. Ramybė ir harmonija.

Papietavę (kaip visada pietų meniu sudaro duona, sūris, mėsa ir sauja riešutų) pasukame link kalnų perėjos, dėl kurios abejoja Algirdas, nes nežino tikslaus kelio per ją, nežino koks nusileidimo takas kitoje pusėje, nežino ar ji neužsnigta ir t.t. Per laukus akmenuotu keliu važiuojame link tos perėjos, ties vieniša jurta jis visiškai išnyksta. Iš jos išeina moteriškė, mokanti kelis žodžius rusiškai bei angliškai. Atneša knygą, kurioje pasirašo pro šalį einantys, link kalnų perėjos arba ją įveikę, pėstieji. Moteris kviečia į jurtą išgerti arbatos. Vaišina duona, uogiene, arbata, saldainiais. Įpila mongoliškos degtinės, kuri itin panaši į japonišką sakė.

Paklausta, kur yra takas į perėją, pirštu rodo bet kur ir dar moja ranka į tą pusę, iš kurios ką tik atvažiavome. Priekyje matome dar kelias jurtas, pėsčiomis per pievą, pilną įvairaus platumo upelių, einame iki jų. Prie jų tik krūva vaikų ir pora senukų. Perėją parodo. Ohoho. Takas yra, bet tik pėstiesiems. Iš pažiūros statu, tempti pakrautus dviračius tuo taku bus „smagaus darbelio! Algirdas nueina patikrinti tako. Grįžta sakydamas – nežinau ką daryti. Komandoje jau kelias dienas vyrauja prieštaringos nuomonės: vieni nori įveikti šią sudėtingą kalnų perėją, kiti bijo.

Algirdas suorganizuoja balsavimą. Mūsų yra šeši, tokiu atveju, jei būtų lygiosios, siūlau Algirdo balsą vertinti 1,5 balo – vis tik jis yra šios kelionės sumanytojas ir vadas.

Balsai pasiskirto po lygiai – trys už, trys prieš. Bet Algirdo – prieš. Nesitikėjau. Pykstu.

Sukamės atgal. Nepamatysime vaizdingo slėnio link Khoton ežero, kuris, kaip rašoma, labai vaizdingas. Juolab, kad balsavau už važiavimą į priekį. Liūdna.

***

↑456 m     ↓393 m     ~2478 m    24,26 km     03:58

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 9

Naktį temperatūra nukrenta iki nulio, įsilyja. Ryte palapinė padengta sušalusiais lietaus lašais. Gražu.

Vakarai itin šalti. Kai tik saulė pasislepia už kalnų, per kelias minutes sparčiai atšąla. Vien dėl šios priežasties vakarais tik pavalgęs lendu į palapinę ir susipakuoju į šiltą miegmaišį. Šiame kelionės etape miegmaišis yra vienintelė vieta, kur galima pasislėpti nuo šalčio.

Pusryčiauju žiūrėdamas į ledyną, saulė glosto nugarą, virš ledyno kabo pilnas mėnulis, ledyno apačioje šniokščia upė, idiliškai ir melancholiškai nuteikianti aplinka.

Tik išvažiuojam iš stovyklavietės, ir pasideda dviračio stumdymas per pievas. Kupstuotas ir pelkėtas. Iš pradžių nuosaikus leidimasis, visai linksma. Nušliaužus porą kilometrų tenka leistis nuo stataus skardžio. Žemyn daugiau nei 40 metrų žvėriškai stačia nuokalne. Sakau, kad tik idiotai gali daryti tokius dalykus. Nutempiu savo ir Dagnės dviračius. Nusileidus ir pakėlus galvą į viršų, net nesitiki, kad tuo skardžiu ką tik leidausi žemyn.

Judame gyvulių takais. Mano priekinis krepšys užkliūva už akmens, neišlaikau pusiausvyros ir dviratis padaro smagų salto žemyn nuo skardžio. Iš ant vairo pritvirtinto krepšio išbyra visi daiktai: piniginė, pasas, skaityklė, mobilus telefonas; patys svarbiausi daiktai gyvena tame krepšyje. Keikdamasis visomis kalbomis, kurias tik moku, renku daiktus, keliu dviratį tyliai kartodamas maldelę – kad tik niekas nebūtų sulūžę. Apžiūriu ir apčiupinėju svarbiausius mechanizmus. Krykštauju, nes niekas nelūžo. Tik Brooks balnelio oda kairėje pusėje smarkiai nubrūžinta.

Dar vėliau stumiame dviračius per pievas be jokių takų. Kupstuotas pievas. Kas šimtą metrų – dvokiantis užpelkėjęs upelis. Paaiškėja, kad Algirdas nesužiūrėjo maršruto ir mes važiuojame ne tuo slėniu t.y. apvažinėjame kalną ne iš tos pusės. Gerai, kad po kelių kilometrų mūsų judėjimo trajektorija susikirs su reikalingu keliu. Blogai, kad nežinome, kas laukia priekyje. Galbūt kalnai priartės prie upės ir mes būsime priversti grįžti atgal. Pasirenkame judėjimą į priekį. Nors ir per pievas, bet vis žemyn.

Pietaujant pradeda lyti. Ne stipriai, bet įkyriai. O mes tempiame dviračius per pievas, per pelkes, per akmenis. Pragariškai sunku.

Taip prasikankinus beveik 10 kilometrų pamatome jurtas. Mūsų džiaugsmui nėra ribų. Nes ten, kur jurtos, ten ir kelias. Kad ir koks jis ten bebūtų, bet juo bent jau galima važiuoti.

Leidžiantis link jurtų per akmenuotą pievą, pražiopsau didoką akmenį ir iš visų jėgų trenkiuosi į jį su kairiu pedalu. Pradėjęs minti pajuntu, kad pedalo ašis sulankstyta. Keikiuosi. Bet nieko negaliu padaryti, net turėdamas po ranka visus įrankius pedalo ašies neištiesinčiau. Teks iki kelionės pabaigos važiuoti su kreiva pamina. Aišku, kojos greitai pripras prie kreivumo, bet tas žinojimas, kad yra šleiva ašis, nervina.

Ieškodami vietos nakvynei pervažiuojame upeliūkštį, jame plauname purvinus ir pelkėmis dvokiančius dviračius. Šviečia saulė, nuotaika gerėja.

Pavakary pamatome parko reindžerių postą, kaip tyčia smarkiai įsilyja, neturime didelio noro tokiu oru papildomai gadintis nervų mongolų biurokratijos džiunglėse, todėl statome palapines šalia kelio. Pliaupia liūtis. Po keliolikos minučių jau vėl šviečia saulė. Tik pasistačius palapines ir beveik įsikūrus, iš kažkur atbėga mongolas, piktai kažką rėkia; gestais rodo, kad čia negalima statyti palapinių. Kodėl – neaišku. Rodo į kitą upės krantą, ten, šalia jurtų, matyti kelios palapinės. Matome, kad neatstos, susirenkam savo mantą ir važiuojame link patikros posto. Pirmas nedraugiškas žmogėnas Mongolijoje.

Poste į mus nekreipia jokio dėmesio, per upę pastatytas tiltas, kitame krante nemažai palapinių.

Labai sunki, labai keista ir su nemažai nuotykių diena.

Rašant šiuos žodžius jau greit 7 vakaro, saulė arti kalnų viršūnių, pučia stiprus vėjas, lyja lietus. Po dviračio stumdymo jaučiuosi žiauriai pavargęs, bet keisčiausia, kad nuotaika puiki.

Nors stumiant dviratį ir spoksant žemyn į kupstus bei akmenis kartais nelabai norėjau suprasti, kam man to reikia, arba klausdavau savęs, koks velnias mane nešė į tą galerą, bet žinau, kad išaušus naujai dienai ir per naktį gerai pailsėjus, nauji nuotykiai ir iššūkiai vėl džiugins širdį. Arba vėl privers daug keiktis.

***

↑141 m     ↓760 m     ~2447 m     16,14 km     03:26