lietuva-gruzija: pabaiga

nespėji žmogus grįžti iš 40 be vienos dienos atostogų, o jau spėji pasiilgti kelio, gyvenimo šia akimirka, draugų, etc.

gruzijos, turkijos, rumunijos ir bulgarijos keliais dviračiu nuvažiavau 1750km. buvo daug važiavimo per kalnus, daug palapinės, daug daug saulės, puikiausių kelionės kolegų, šiltos juodosios jūros, vyno, čiačios (gruziniška vynuogių degtinė), išmoktų sakyti gražių tostų, itin įsiminusio vieno tostų vakaro, ir įvairių kelių – nuo gero asfalto iki išmaltų žvyrkelių; daug stačių įkalnių ir dar statesnių nusileidimų.

kiekvieną dieną stengiausi rašyti dienoraštį. taigi, kai praeis sugrįžimo liūdesys, perkelsiu į skaitmeninį variantą. šiek tiek permečiau akimis pirmų dienų įrašus ir nusišypsojau į ūsą, kiek naivumo ir nemokėjimo rašyti, bet koks galų gale skirtumas, juk ten esu aš. ir būkite atidūs mano dienoraščio skaitytojai, kelionės aprašymai guls į tą dieną, kai buvo įrašyti, t.y. rugsėjo-spalio dienomis.

viena gal blogai, kad mažai fotografavau. mažai su pinholu, kažkiek su mobiliaku, o nikono gerąjį objektyvą sugebėjau sulaužyti jau pirmosiomis kelionės dienomis 😉

o dabar kankina kelionės pagirios. ir sapnuoju, kad miegu palapinėje, o šalia gaudžia jūra ir švilpia vėjas.

lietuva-gruzija: trisdešimt septinta-devinta dienos

Pajudėję automobiliu iš Stambulo priimame sprendimą (mano nuostabi idėja) vakare nestoti nakvynei, o važiuoti toliau. Vairuoti pasikeičiant: vienas miega, kitas vairuoja. Ir taip kol baigsis parakas. Dabar jau spalio 27 rytas, per naktį pravažiavome Rumuniją. Nors naktį sunkoka vairuoti siaurais  keliukais (labiausiai užknisa fūros lakstančios bet kaip ir žibinančios ilgosiomis šviesomis), bet kartu ir visai smagu. Radijuje susiradau klasikinės muzikos stotį, šviečia beveik pilnas mėnulis, kriokia dyzelinio variklio turbina, šnarpščia miegantys kolegos, o prieš akis kelias, baltos linijos ir navigacijos ekranas. 

Pabudau, turbūt jau šeštadienį, apie antrą nakties, Sibiu mieste. Naktis šaltoka, stiprus vėjas ir jo blaškomi pageltę lapai, pogirtis jaunimas sliūkina namo į savo lovas. Gražus tas Sibiu senamiestis. Mažas ir dailus.

Po to smarkiu vėju pasitikusi Vengrija. Silpnu lietumi Slovakija. Stipriu lietumi Lenkija. Vairavau per tą liūtį iki Liublino. Pradžioje buvo nejauku, tamsu nors į akį durk, iš priekio lekia fūros, pila lietus. Bet keliai Lenkijoje puikūs (tiesa puikūs tik pagrindiniai), tai lekiu daugiau nei 90km/h, groja klasika, dunksi valytuvai, šniokščia vanduo.

Tik prasidėjus spalio 29 stojame pirmame pasitaikiusiame motelyje, nes lietus baigėsi ir prasidėjo sniegas, temperatūra krenta iki minuso, keliai užsnigti, nevalyti ir slidūs.

Ryte Lenkijoje jau visiška žiema. Ir taip iki Vilniaus. 

Taip per šiek tiek daugiau nei dvi paras, pagreitintai, išgyvenau sezonų kaitų – nuo vasaros pabaigos iki žiemos pradžios. Stambule – vasara, Bulgarijoje – bobų vasara, Vengrijoje – lietuviškas rugsėjo pabaigos ruduo, Slovakijoje ir Lenkijos pradžioje – spalio šlapiasis ruduo, o vėliau – žiemos pradžia.

Ką gi, beveik 40 dienų (be vienos dienos) atostogos baigėsi.

Finita. 2012 10 28     13:45

« Ankstenė diena

lietuva-gruzija: trisdešimt šešta diena

Ir vėl Stambulas. Gyvenu per vieną gatvę nuo tos vietos, kurioje gyvenau (kada?) turbūt prieš geras porą (ar daugiau?) savaičių. Normalus viešbutis, bet todėl, kad kambarys palėpėje, tai vonios kambarys pritaikytas nykštukams.

Bet tai koks gėris gyventi pačioje Stambulo senamiesčio širdyje. Visos garsiausios vietos pasiekiamos keliaujant pėsčiomis per mažiau nei dešimt minučių.

« Ankstenė diena   |   Kita diena »

lietuva-gruzija: trisdešimt penkta diena

Diena automobilyje. Važiuojame nuo Niksar iki Sapanca ežero. Visą dieną lyja. Atrodo lyg dievai visą kelionės laiką tik ir laukė kada pajudėsime link namų ir važiuoti automobiliu.

Nakvynė ant ežero kranto. Statau palapinę lyjant lietui. Pasirodo, gerai pagalvojus, mano Husky Burton, galima pastatyti lyjant lietui, taip kad nei vienas lašas nepatektų į vidų. Kiek pasikeikiant ir kiek pasikankinant, bet misija įmanoma.

Naktį pažadina žmonių balsai šalia palapinės, prožektorių šviesos ir automobilio burzgimas. Pusiau sapnuodamas girdžiu turkų kalbą, po to suprantu, kad kažko klausia manęs. Kiek sugebu suprasti turkiškai balsai lauke teiraujasi ar moku turkiškai. Rėkiu, kad tik moku angliškai ir rusiškai (tikimybė, kad jie moka lietuviškai, mažesnė nei maža). Lendu lauk iš palapinės – policija. Bet nepiktybiški. Patikrina pasą, pasako trumpąjį telefono numerį, kuriuo reikia skambinti danger atveju. Iš keturių policininkų tik vienas, sakykim kad kalba angliškai.

« Ankstenė diena   |   Kita diena »

lietuva-gruzija: trisdešimt ketvirta diena

Ko gero paskutinė dviratinė diena. Ir kaip reta graži bei turininga. Iš ryto žvyrkeliais pakylu iki 1,6 kilometro virš jūros lygio. Kelias ne pats geriausias, o kai kuriose vietose įkalnės 10% ir net 12%. Ir tokiu keliu važiuoju daugiau nei 26 kilometrus. Po to prasideda asfaltas, dar kelis kilometrus važiuoju aukštyn, vėliau gražus ir greitas nusileidimas. Pietaujant pradeda lynoti, pora kolegų krauna dviračius į priekabą. Ar jie pamiršo, kad tai paskutinė diena, ar tiesiog pasidavė, nes vėl reikia važiuoti į kalną, nežinau, ne mano reikalas. Kaip kažkas yra pasakęs, silpnieji visada pasiduoda kai prasideda visas smagumas. Ir išties. Lyjant lietui, nuo 1,6 iki 0,4km nusileisti puiku asfaltu yra kažkas iš fantastikos srities. Nusileidimas fantastiškas, greitas ir džiuginantis sielą. Kažkurioje vietoje sustojau paklausyti kaip imamas kviečia maldai (visad pasiilgsiu imamų giedojimo; giesmė už mirusius iš vis grožis neaprašomas). Kalnų šlaituose medžiai raudoni geltoni žali. Rudeninė miško tyla. Nuo lapų kapsintis lietaus lašai. Tobulybė. Diena, kuria norėtųsi pakartoti.

Taip per dvi dienas pervažiavau, nors ir neaukštus, bet įspūdingus kalnus.

Miestelyje, kurio pavadinimo neprisimenu, nei dideliame, nei labai mažame, su kolega Ričardu, sustojame apsižvalgyti netoli turgaus aikštės, tuo pačiu pasiklausti kelio ir išgerti skaniosios turkiškos arbatos. Ir prasideda. Aplink mus susiformuoja didžiausias šurmuliuojantis ratas iš vaikų, suaugusių, senukų. Čiupinėja, kažką tauškia turkiškai, juokiasi. Mes irgi juokiamės. Jaučiuosi lyg būčiau aštuntasis pasaulio stebuklas netikėtai užsukęs į turkišką kaimą. Keista nes šiek Turkijoje, tiek Gruzijoje keliautojai ant dviračių vietiniams yra kažkas, kuo jie negali patikėti. Lyg būtų miražas ar stebuklas. 

Arbatos išgėrėm. Nemokamai, daug ir skanios.

« Ankstenė diena   |   Kita diena »

lietuva-gruzija: trisdešimt trečia diena

Važiuota per Kumru – Korgan – Aybasti – Niksar.

Kelias baigėsi kažkur Aybasti zonoje, kažkokiame kaime. Kelias nuo Juodosios jūros per kalnus. Pakilau į daugiau nei vieno kilometro aukštį ir per visą dieną bendras pakilimas 1600 metrų. Raumenys po nuvažiuotų 76 kilometrų vakare pasakė, ką galvoja apie važiavimą per kalnus. Nors dienos pradžioje atrodė, kad kelias visiškai neįdomus, bet dienai įpusėjus nuomonę apie neįdomumą teko pakeisti, o atėjus vakarui ir saulei leidžiantis kalnuose mačiau ypatingai gražius vaizdus. Pasikartosiu – už kalnus gražiau gali būti tik kalnai kuriuose nebuvai.

Prisižiūrėjau kalninių turkiškų kaimų bei mažų miestelių. Siauros gatvės, mažos parduotuvės, kaimynas iš pirmo aukšto kepyklos metantis, dar karštą, duonos kepalą kaimynui į antrą aukštą kitoje gatvės pusėje.

Vakarienė ir miegas pas turkus (tiksliau prieš daug metų atvykusius gyventi į Turkiją gruzinų palikuonis, jau nebemokančius gruziniškai). Vėl vaišingumas visu grožiu: arbata, duona, sriuba, dešra, uogienė, riešutai. Neša ant stalo viską ką turi namie, net nesileidžia į kalbas apie miegojimą palapinėje – tik lovose skirtose svečiams.

Šeimininkas, jau pensininkas, yra 8 metus dirbęs Vokietijoje anglies šachtose, linksmas ir kalbus. Skambina visiems savo draugams ir giriasi, kad pas jį namuose svečiuojasi penki lietuviai. Vakarienei įpusėjus ateina porą šeimininko draugų pasižiūrėti į tuos keliautojus lietuvius. 

« Ankstenė diena   |   Kita diena »

lietuva-gruzija: trisdešimt antra diena

Kelias nuo Ordu iki Bolaman. Gabalas šio kelio jau važiuotas prieš porą savaičių. Kelias kaip kelias. Lengva ir tiek.

Šiandien niekas nedžiugina. Važiuoju be jokio užsidegimo ir prisiverdamas. Sakyčiau kokia nors depresija, bet greičiausiai viskas nusibodę. O besigaudantys situacijoje ir redakcijai žinomi asmenys puikiai suvokia kodėl. 

Boloman miestelyje pristoja olandas, puolė matuotis amžiumi ir fizionomijomis (mol nu pasakyk, jei nežinotum, iš kokios aš šalies, kokią bandytum spėti) beigi pasakoti ką čia veikia. Dar išgyrė manąją anglų kalbą, kuri yra, tikrai prasta, o toks lindimas šiknon man visada įtartinas. Anot Mikės Pūkuotuko – tos bitės man įtartinos. Nors, galbūt, tiesiog kalbus ir smalsus žmogėnas, o man nuotaikos nėra.

Antra naktis iš eilės palapinę statau ant jūros kranto ir knaipės teritorijoje. Patogu. Išgėręs vieną kitą kaušą alaus iki lovos nueiti greičiau nei greitai. O bangų mūšos ošimas ramina dūšią.

« Ankstenė diena   |   Kita diena »

lietuva-gruzija: trisdešimt pirma diena

Važiuojame automobiliu ir Batumi iki Ordu, per Trabzon. Trabzon apeinu graikų 10-12 amžiuje statytą Aya Sofya šventyklą, kurioje dabar atidarytas muziejus. Beveik visos freskos sunaikintos, likę tik plikos sienos.

Miegas ant jūros kranto, kažkokio kabako teritorijoje. Buvo šokiai, Ričardas ėjo dalyvauti; aš ėjau miegoti. Beje, Turkijoje, šokiai tik tarp vyrų 😉

« Ankstenė diena   |   Kita diena »

lietuva-gruzija: trisdešimta diena

Gyventi pas gruzinus namuose gerai. Naminis vynas, kuriuo vaišina, labai skanus. Mandarinus galima skinti nuo šalia pusryčių stalo augančio medžio. Rytas šiltas ir saulėtas. Sakyčiau beveik rojus.

Nuvažiavęs į Batumio garsųjį botanikos sodą, kuriuo taip didžiuojasi vietiniai gruzinai, prie pat jo įėjimo randu tirą. Tirą, kokiame kleis kartus esu šaudęs Ukmergėje ir porą kartų Vilniuje. Tirą tikrą senovinį. Tai negi žmogus imsi ir pravažiuosi? Užėjau. Pašaudžiau. Smagiai praleidau laiką. Iš pradžių šaudėme į taikinius. Tiro šeimininkas senukas rodo į mane pirštu ir sako – jis blogai šaudo. Gal ir blogai, bet visi penki šūviai į vieną zoną, kai kolegų šūviai išbarstyti po visą taikinį. O po to vienu šūviu nuverčiu dvi žiurkes. Tai pamatęs senolis atsileido dėl to blogo šaudymo.

Pats botanikos sodas, kaip n matytų botanikos sodų: medžiai, krūmai, dideli medžiai, dideli krūmai ir taip toliau. Bet maloniam popietės praleidimui pats tas. Juolab, kad pats parkas nuo Batumio nutolęs gal kokius 8 kilometrus, tai smagiai pramankštinau kojas važiuodamas dviračiu.

Batumi centą naršau su dviračiu. Galiu pastebėti, kad naršyti miestą su dviračiu labai skiriasi nei naršyti kojytėmis. Ne taip pavargsti ir žymiai daugiau pamatai. Po pusdienio svetimame mieste gaudžiausi taip pat gerai kaip ir Vilniuje. 

« Ankstenė diena   |   Kita diena »