Kirgizija. Nuorodos

Kirgizijos kelionės refleksijos
Kirgizjos kelionės maršrutas

Pirma diena
Antra diena
Trečia diena
Ketvirta diena
Penkta diena
Šešta diena
Septinta diena
Aštunta diena
Devinta diena
Dešimta diena
Vienuolikta diena
Dvylikta diena
Trylikta diena
Keturiolikta diena
Penkiolikta diena
Šešiolikta diena
Septyniolikta diena
Aštuoniolikta diena
Devyniolikta diena
Dvidešimta diena
Dvidešimt pirma diena
Dvidešimt antra diena
Dvidešimt trečia diena
Dvidešimt ketvirta diena
Dvidešimt penkta diena
Dvidešimt šešta diena
Dvidešimt septinta diena
Dvidešimt aštunta diena
Dvidešimt devinta diena
Trisdešimta diena

Kirgizija. Refleksijos

Penktadienį grįžau iš 32 dienų kelionės dviračiais per Kirgizijos kalnus. Ši kelionė, kaip jau pasakojau draugams ir savo dienoraščiui, yra *iausia ką teko patirti kelionėse, tiek paprastose, tiek dviratinėse. Sunkiausia. Ekstremaliausia. Gražiausia. Tobuliausia. Ir tie paskutiniai žodžiai nieko nepasako, ką patyrėme. Ar galima papasakoti apie dviračio tempimo sunkumą į 22% įkalnę be kelio per mišką? Ar galima nupasakoti naktinio dangaus gilumą, juodumą, begalinį žvaigždžių spindėjimą? Ar galima papasakoti apie įsitempusius rankų raumenis kai iš visų jėgų spaudi stabdžius, o dviratis čiuožia kalnų keliuku žemyn 45% nuokalne? Ar galima nupasakoti jausmą užlipus ant 4060m plytinčio ledyno? Ar galima nupasakoti koks tai jausmas keliantis per 25m 50m (pasirodo toji upė platesnė nei galvojau) pločio kalnų upę, kai vandens iki klyno, o tavo dviratis pradeda plaukti, nors yra sunkesnis nei tu?

Neįmanoma. Visa tai reikia išgyventi.

Kelionę geriausia apibūdina mūsų žodžiai Vilniaus oro uoste – tai pavalgom ir grįžtam? Nors kalbėdami sutikome, kad buvo žiauriai sunku, tačiau vieningai pasakėme – gal grįžtame? Gal?

Žinau, visi sunkumai greit  pasimirš (jau pasimiršta) ir liks tik kalnų grožis, komandos vienybė, dangaus gilumas, kalnų tyla, upių šniokštimas.

Šiek tiek plikų skaičių tiems kam patinka statistika. 788km, vidutinis greitis 9km/h, užvažiuota į 12km kalną, dvi savaites pragyvenome tarp 3500 ir 4000m virš jūros lygio, tris savaites sutikome tiek žmonių, kad juos galima suskaičiuoti ant abiejų rankos pirštų.

Reikia prisiversti ir perkelti popierinį dienoraštį čia. Šį kartą galbūt tai pavyks greičiau; juk skaitančių ir tuo suinteresuotų turbūt bus daugiau. Tikiuosi 😉

O gruodį bus filmas kino teatruose.

P.S. Kažkiek nuotraukų galima pamatyti Špikio kelionės reportažuose.

Kirgizija. Trisdešimta diena

Pusryčiai viešbutyje labai juokingi – pieniška ryžių košė-sriuba (virinto pieno nekenčiu ir nevalgau nuo darželio laikų) bei šiek tiek batono su uogiene. Bent jau bevielis ryšis neblogas 😉

Kelionė autobusiuku iš Karakol iki Biškeko užtrunka apie 7 valandas (su kojų įmerkimu į Isik Kul ežerą, pietavimu ir apsipirkimu prekybos centre). Dviračių ir daiktų pakavimas užtrunka trumpiau nei galvojau, turime laiko ir daug laiko iki išvažiavimo į oro uostą. Eisim ieškoti kavinės.

Pavalgyti gauname visai nesunkiai, vėl mantai, tiesa, ne tokie puikūs kaip vakar.

Tada geriame alų ir šampaną (švenčiame Algirdo ir Dagnės sužadėtuves, pakeliame taures ir už sėkmingai pasibaigusią kelionę) viešbučio, kuris mus trumpam priglaudė ir saugojo dviračių dėžes ir kurio kieme pakavome daiktus, lauko bare. Iškaulijame wi-fi slaptažodį, naršome. Tačiau laikas slenka beviltiškai lėtai.

Prieš 11 nakties atvažiuoja mūsų transportas, krauname daiktus ir pajudame oro uosto link.

Skrydžio laukti likę daugiau nei 3 valandos; snūduriuoju.

Skrydis Biškekas – Stambulas trunka daugiau nei penkias valandas. Stambule lėktuvo į Lietuvą reikia laukti penkias valandas. Jau rugpjūčio 28 diena – paskutinė mūsų nuotykių diena, trisdešimt pirma diena kelyje.

Vakar važiuodamas autobusiuku bei spoksodamas į kitame Isik Kul ežero krante stūksančias snieguotas kalnų viršūnes, galvojau, kad tapau tuo kuo visad svajojau būti – šiokiu tokiu keliautoju. Turbūt galima sutikti, kad prakeliavus daugiau nei tris savaites laukiniais kalnais ir vežantis su savimi visą reikalingą mantą, maistą bei kurą, šio to išmoksti ir supranti, kas tai yra keliauti.

Po penkių valandų laukimo juokingos dvi valandos ir jau esame Vilniuje. Ilgai laukiame savo daiktų, apsikabinimai su Aušra, bendros nuotraukos, Irmanto Guinness lauktuvės ir štai jau namai.

Dušas, šaltibarščiai, alus.

Finita. 2015 08 28 15:31

Kirgizija. Dvidešimt devinta diena

Paskutinę važiavimo dieną Kirgizija taip lengvai nepasiduoda – begaminant pusryčius dangus apsiniaukia, pradeda lynoti, lendame valgyti į palapines, prapliumpa liūtis. Lyja ilgai, smarkiai, nuobodžiai. Iškišus galvą iš palapinės danguje prošvaisčių nesimato. Ko jau ko, o lietaus šioje kelionėje netrūksta. Velniškai nemėgstu pakuotis ir vežtis šlapios palapinės.

Lyja. Išgirstu, kaip Algirdas šaukia, kad pakuojamės daiktus, nesvarbu, kad lyja, reikia važiuoti į priekį, laikas spaudžia. Kiek besidairau aplink juodi debesys. Bet dangus, lyg išgirdęs Algirdo žodžius, užsuka lietaus čiaupą.

Išvažiuojame. Jei geru oru kelius, geriausiu atveju, būtų galima pavadinti sunkiai pravažiuojamais, tai po smarkios liūties jie pavirto nepravažiuojamais purvynais. Giliais, molingais ir slidžiais purvynais. Pridergtais karvių mėšlo. Mano bei kolegų dviračiai dar niekada nebuvo tokie purvini. Karts nuo karto ratai nuo purvo nebesisukdavo (nors prieš kelias dienas,  buvau nuardęs purvasargius). Gerai, kad visas šios dienos važiavimas tik nuo kalno – kažkokiu būdu ratai ištaškydavo purvus ir pavykdavo riedėti, užuot nevaldomai čiuožus. Nuo purvo kiekio grandinė nebesilaikė ant priekinių žvaigždžių. Kelis kartus slydau, bet vis pavykdavo nenusitėkšti į purvą. Sykį nepavyko suvaldyti dviračio, bučiavau žemę. Viskas, absoliučiai viskas buvo purvina.

Tolumoje pamatome asfaltuotą kelią, vingiuojantį Karakol link. Bildame tiltu per upę. Stojame ir plauname krepšius, batus, dviračius, rūbus. Užtrunkame ilgai.

Beplaudamas krepšius pamatau, kad lūžo galinis Vaude krepšys. Šioje kelionėje lūžo jau keturi Vaude krepšiai. Įdomu, ką tai byloja apie Vaude patikimumą?

O toliau tik asfaltu, tik žemyn, tik su saule.

Taškydamasis po purvus buvau piktas – ant savęs, ant lietaus, ant kelio, ant viso pasaulio. Dviračiui vis labiau purvinėjant ir sunkėjant, susitaikiau su viskuo – su purvu, su tokiu keliu, su purvinu dviračiu, su pačiu savimi (su pasauliu – ne). Pasakiau sau, kad tai ne pasaulio pabaiga, kad greit viskas nusiplaus. Kad kelionėse visko privalo atsitikti; ir anot Nyčės – kas mūsų nenužudo, tas padaro mus stipresniais. Galvoju, kaip gerai, kad tai ne pirma diena. Kaip puiku, kad tai paskutinė kelionės diena – kad tokia ir turi būti paskutinė važiavimo diena – įsimintina. Jeigu būtume visą šios dienos kelią nusileidę šviečiant saulei, nebūtų buvę tokios aiškios kelionės pabaigos – kai po visų vargų ir purvų išlenda saulė, o tu riedi su ką tik nuplautu dviračiu ir žinai, kad viskas yra gerai, kad visi sunkumai jau praeityje, o šalia tavęs ištikimi kelionės bendražygiai.

Išsirikiuojame per visą kelio plotį, petys į petį, rankos iškeltos į viršų. Mes tai padarėme – pervažiavome laukinius Kirgizijos kalnus ir upes.

***

↑21 m    ↓627 m    ~1848 m    12,13 km    01:08:01

Kirgizija. Dvidešimt aštunta diena

Šiandien važiuojame labai gražiomis vietomis ir visiškai nesunkiu maršrutu. Nors man sunkoka – naktį aplankė pilvo demonas, gerai, kad ne tas piktasis. Važiuoti galiu, tik jėgų mažiau nei įprastai.

Šiandien priešpaskutinė važiavimo diena. Rytoj jau būsime Karakol mieste. Taigi šiandien paskutinė palapinės diena.

Nusileidimai ilgi ir statūs. Vienoje vietoje borto kompiuteris rodė 41% nuokalnę. Tokiose vietose, ypač per akmenis, nebesupranti ar tai tu vedi dviratį ar dviratis paskui save traukia.

Važiuodamas per pievą be jokio kelio, pagalvoju, kad spėjau pamiršti, jog egzistuoja toks dalykas kaip geri keliai.

***

↑256 m    ↓574 m    ~2494 m    9,51 km    01:54:17

Kirgizija. Dvidešimt septinta diena

Laukia įdomi ir sunki diena – 15 kilometrų į priekį ir 800 metrų aukštyn. Žinant Kirgizijos kelius tie 800 metrų prailgs.

Iš pradžių daug leidžiamės – karvių taku (labai patiko, takas pakankamai lygus, iš abiejų pusių apaugęs aukšta žole), vėliau visai neblogu kaip Kirgizijai keliuku. Žemyn, žemyn daugiau nei 400 metrų lenktyniaudami su vėju.

Atsipūtę po nusileidimo, pajudame į viršų. Kelis kilometrus miname keliuku. Reikalai neatrodo beviltiški. Tačiau prie paskutinės, akiratyje esančios jurtos kelias baigiasi ir prasideda gyvulių takas. Pakilimas – 100 metrų į viršų kelių šimtų metrų atstumu. Keliose vietose tiesiog nebepajėgiu stumti dviračio. Stoviu įsirėžęs kiek leidžia jėgos, o dviratis nejuda iš vietos. Tada atrandu dar vieną stūmimo būdą – įsikabinu į savo dviračio apatinius vairo ragus – ir reikalai pajuda į kalną.

Vis į kalną ir į kalną, vis stačiau ir stačiau. Vis sunkiau ir sunkiau. Vienoje vietoje rėkiu – viskas, aš nebegaliu! Nebegaliu, tai nebegaliu, bet rėkimas kalno viršaus nepriartina, atsidūstu ir stumiu toliau. Galų gale kažin kiek metrų kylame be kelio, tiesiog per mišką. Kalno statumas neaprašomas. Po titaniškų pastangų, beveik pasiekę viršūnę, atsiduriame ant praminto takelio. Uf, vis ne pieva ir ne miškas. Ir ne taip statu.

Kažkurioje vietoje ant takelio gulėjo medis, kolegos pro jį prasivedė neužkliuvę, aš gi sugebėjau į jį įsipainioti pats bei įpainioti dviratį. Ir niekaip negalėjau ištraukti dviratės iš to medžio. Keikiausi taip kaip nebuvau keikęsis gyvenime, rėkiau taip, kad girdėjo visi. Toks pyktis buvo suėmęs, kad apsakyti sunku. Anot bendrakelionių, mano kova su medžiu atrodė įspūdingai. Vakare, jau nusiraminus, juokiuosi iš savęs, bendražygiai lengvai traukia per dantį.

Užsistūmę daugiau nei 800 metrų į kalną, perbridome upelį ir prieš akis atsivėrė pritrenkianti slėnio panorama. Visi sunkumai akimirksniu pasimiršo. Čia pat, prie upelio, ir įsikuriame.

Jei serpantine prie Burhan upės sakiau, kad tai sunkiausi kilometrai mano gyvenime, tai palyginus su šiandienos keliais ir bekelėmis tie serpantinai tiesiog lengvas pasivaikščiojimas.

Turbūt tokia (sunki) ir turi būti paskutinė perėja. Kaip Algirdas reziumavo šią dieną – anksčiau vis kildavo klausimas, ar tai tikrai sunkiausia kelionė, tai po tokios dienos, o tiksliau savaitės, tokių klausimų nebekyla.

Vis tik kiek gali žmogus nuveikti net kai pasakai – viskas, nebegaliu!

Beje, šiandien, po trijų metų žygių bei žieminio važinėjimo į darbą, suplyšo, galutinai ir nebepataisomai, turistiniai Zamberlan batai. Teko vieno bato priekį apvynioti lipnia juosta. Kol kas laiko. Juostos turiu pakankamai, o keliauti liko tik pora dienų. Batų lemtis – pasilikti Kirgizijoje.

***

↑816 m    ↓486 m    ~2800 m    15,28 km    02:13:38

Kirgizija. Dvidešimt šešta diena

Naktį pakyla vėjas, žaibuoja ir griaudžia, lyja. Vėjas stiprus, palapinė juda, plazdena, bet vėjo šuorus atlaiko. Vėjui aprimus, tiesiog smarkiai lyja. Ir taip visą naktį.

Kaip ir prieš tai buvusias dienas, iki pietų stumiame dviračius į kalną, apie 450 m aukštyn. Yra netgi kelias, nereikia dviračio nešti per akmenis. Bet… naktį lijo, o dirvožemis šiuose kraštuose turi daug molio arba yra grynas molis. Mano dviratėje tarp padangų ir purvasaugių tik keli milimetrai laisvos vietos. Kas yra važiavęs per purvus su tokiais purvasargiais mane turbūt supranta. Kas nesigaudo, pasakoju: kas kažkiek metrų ratas tiesiog nebesisuka, nes molio prilenda į laisvus tarpus, o ratas, kol dar sukasi, tą molį sutrombuoja į plastiko kietumo masę. Dviračio su nebesisukančiais ratais į kalną neužtempsi. Tenka krapštyti purvus lauk. Rankomis. Kas penkias minutes.

Pietaujame, kaip jau įprasta, ant kalno viršaus, nuvažiavę 5 km.

Po pietų nusileidimas per pievas arba purvinais miško keliukais. Pamatęs jaukią miško laukymę Algirdas pasiūlo įsikurti. Nors esame nuvažiavę tik 8 km vietoje planuotų 15 – stojame. Galų gale Algirdo gimtadienis, o važiuodami žemyn ryt per valandą pavysime grafiką.

Vakare užkuriame laužą. Pirmą kartą šioje kelionėje. Ir turbūt paskutinį. Kalbamės ir dalinamės kelionės įspūdžiais, vertiname save, kelionę, kitus, etc. Vakarojame itin ilgai; prie laužo jauku ir šilta, nors naktis šalta.

***

↑457 m    ↓263 m    ~2468 m    8,39 km    01:47:04