Browse Category by kelionės
Portugalija-Vilnius

Solo 28

Paryčiais negaliu užmigti, vartausi nuo šono ant šono, mintys sukasi apie tą patį – važiuoti per Col Agnel perėją ar nevažiuoti. Galų gale pasakiau sau: turi maisto penkioms dienoms, gali išgyventi iki -15°C, jei bus perėjoje kažkiek sniego, tikrai prasimuši. Prisimink kitus keliautojus apie kuriuos esi skaitęs arba pats sutikęs. Nuspręsk dabar, arba kaip sako anglai: fuck it or leave it. Velniop, pasakiau sau, važiuosiu!

Ir išvažiavau.

Col Agnel yra viena sunkiausiai mano įveiktų perėjų, neatsimenu, kad būčiau taip sunkiai minęs pedalus. Sunkus dviratis neprideda lengvumo, kiek suprantu. Kol dar įkalnės laikėsi ties 5% – 7% buvo visai smagu, pačios žemiausios pavaros, mini, daineles dainuoji, minteles galvoji. Bet kai įkalnės  šoktelėdavo iki 10% ar 12% jau dainos neberūpėjo. Sukandi dantis ir spaudi pedalus. Vėliau jau nebereikia dėmesio į dviženklį statumo skaičių. Juolab, kad link pabaigos tik tokie ir buvo. Nebežiūrėjau kiek km liko, tik dirbau, karts nuo karto pasigrožėdamas kalnais. Bei stodamas atgauti kvapą, šį sykį labai aštriai pajaučiau, kad esu daugiau nei 2km virš jūros lygio. Vienok, buvo žiauriai sunku.

Ir nei sniegą sutikau, nei kelias buvo uždarytas.

Vienas ratas Prancūzijoje, kitas Italijoje
Itališkos Alpės
Portugalija-Vilnius

Solo 27

Štai kas yra gyvenimas, kas yra tikrieji išgyvenimai, kurių siekia nuotykių ieškotojai, štai kas rūpi menui – parsiradimai pas artimuosius, sugrįžimas į save, būties atsinaujinimas. B.Pasternak “Daktaras Živaga” vakar surezonavo skaitant šią knygą.

Ryt laukia 40km ir 1900m į viršų. Pasiskaičiau apie Col Agnel perėją. Trečia aukščiausia asfaltuota perėja Alpėse. Du kartus važiavo Tour de France ir du kartus Giro d’Italia. Bus įdomu.

Įrašo atnaujinimas.

Cyr, toks vaikino vardas iš warmshovers, kai pasakiau kurią perėją įveikti ruošiuosi, pasakė, kad ji iš Italijos pusės uždaryta. Greitai skaitau Italijos naujienas, kelias tikrai uždarytas dėl prastų orų, atidarys tik birželį, jau prisnigo. Spėju, jei kelias uždarytas, tai sniego niekas ir nevalo. Iš Prancūzijos pusės lyg ir atidarytas tas kelias. Galėčiau rizikuoti ir važiuoti, bet ar yra prasmė prisidaryti ant savo durnos galvos nereikalingų problemų? 

Portugalija-Vilnius

Solo 26

Porą dienų važiuoju per Toussaint kraštą. Kas žaidė Witcher 3 mane supras, o tie kurie nežaidė paieškokit paveiksliukų internetuose.

Vakar ištiko pirmas rimtesnis ir tuo pačiu pats juokingiausiais dviratės gedimas. Bevažiuojant iš po dviratės išskrenda metalo gabalas, sustoju, susirandu jį, labai keistas varžtas su veržle, hm, galvoju, mano dviratėje tokio varžto tikrai nebuvo ir numetu jį ant plento. Atsisėdus ant balnelio, pajaučiu kad sėdėsena pasikeitė. Tikrinu balnelį. Aha, taigi tas varžtas iš balnelio odos įtempimo mechanizmo! Einu ieškoti varžto. Labai tingiu remontuoti, ten tik trys dalys, bet neprisimenu, kaip jas sudėti, aij, bent jau šiandien, o gal ir iki kelionės pabaigos nuvažiuosiu ir su tokiu balneliu. Po kelių kilometrų užpakalis man sako, tu gal ir nuvažiuosi taip sėdėdamas, bet aš tai ne.  Hm, reikia klausyti ką sako tavo užpakalis. Ypač ilgose dviratinėse kelionėse. Ieškojau internetuose kaip reikia surinkti Brooks balnelio įtempimo mechanizmą ir ir jį taisyti.

Šiandien jau matosi Alpių viršūnės. Džiugina, kad dar nebaltuoja, vadinasi dar nesningo. Pasirinkau mažesnį kelią, vietoje judraus, bet vietoj 2000m perėjos, gaunu 2700m. Vienur laimi, kitur pralaimi.

Mintys kažkokios susijaukusios, lyg ir nėra kur skubėti, bet rankos skuba lyg paklaikusios, mintys šokinėja nuo vieno objekto prie kito. Nors dar liko dvylika minimo dienų, bet jau imu galvoti, o kas toliau? Ir kaip reiks sugrįžti į tą aną gyvenimą?

Vakar vakare galvojau sėdėdamas palapinėje, pastatytoje kažkur miške, kiek dabar dalykų neturiu: dušo, interneto, jaukios lovos, šilto kambario (1km aukštyje jau vėsu), etc. O kartu kiek daug, ir daug daugiau, turiu: saulėlydį ir saulėtekį kalnuose, tylą, svirplių griežimą, milijonus žvaigždžių, beveik pilną mėnulį.

šio ryto perėjos viršuje (1302m)
Portugalija-Vilnius

Solo 24

Kaip čia man gaunasi su tuo planavimu, kad dienos pabaigoje, kai kilometražas viršyja daugiau nei 80km, atsiduriu dideliame mieste? Žinoma žinojau, kad kirsti Rhōne upės slėnį nebus lengva, bet kad sutiksiu tiek miestų ir automobilių, nesitikėjau. Bet man gi atostogos pasakiau sau, bliamba, Atostogos! Daug negalvodamas užsisakiau viešbutuką Bolléne centre, nes nagi, atostogos!

Su Garminu kažkaip santykiai sunkiai mums einasi. Šiandien prie parduotuvės, kažką primaigiau (mėgstu aš kažką paspaudžiau, o jis neveikia, bais juokiuosi iš tokių technikos vartotojų, bet kad pats taip padarysiu…) ir nuvažiuoto dienos maršruto neliko. Tiesiog. Pfff. 

Pasėdėjau, kelis puslapius pamaigiau, maždaug atkūriau. Džiaugiausi tuos darbus darydamas, tuo, kad kiek galima padaryti šiais laikais su smartfonu. Gal kažkas ne taip patogiai darosi kaip su klaviatūra ir pele, bet viską ką noriu įvygdau. Anadien, net šio puslapio kodą pataisiau, į bicbucket commitinau, serverį per ssh perkroviau ir viskas su smartfonu.

Žmonėms klausiantiems, o tu tikrai nevažiuosi iki Lietuvos, sakau kažkieno pasakytą mintį – galbūt aš nenuėjau ten kur ketinau, bet užtai aš sustojau ten kur norėjau.

Portugalija-Vilnius

Solo 23

O kur dingo Solo 22? Taip jau kartais nutinka, ima dienos ir dingsta.

Jau antrą dieną važiuoju mažais, gražiais ir neapkrautais keliais. Kraštovaizdžiai ypatingai gražūs. 

Kartai palyja, kartais šviečia saulė, kartais debesuota, bet ar tai svarbu? Svarbu tai, kad džiaugiuosi tuo ką darau, kaip darau, kodėl darau.

Jei labai labai giliai įkvėpiu, pačiais juslių pakraščiukais jau užuodžiu Alpes. Apie jas kol kas atsargiai ir rezervuoati galvoju. Patyrę dviratininkai sako, kad tokiu metu perėjų viršuje jau galima sutikti sniegą. Matysim, liko tik kokie niekingi 300km.

Ryte rūkas, tirštas
Atpūtas
Nuotraukoje net 50% nesimato mano matyto grožio
Portugalija-Vilnius

Solo 21

Šūdliavos diena.

Prasidėjo viskas naktį, kai pabudęs supratau, kad palapinėje didžiausia bala. Oho, galvoju, gerai lyja (lyjo stipriai, netgi labai), kad mano palapinės du dugnai nelaiko vandens. Sukėliau rūbus ant tašių, tvirčiau susisukau į miegmaišį, kilimėlis pas mane storas, kaip nors nenuskesiu. Ryte supratau iš kur tiek vandens palapinėje – tris metus ją stačiau neteisingai (nuginiekosau inžinierius, didysis turistas), ne iš tos pusės uždėdavau viršutinio tento atotampas, dėl to vanduo tiesiog kliokdavo į tarpą tarp dviejų dugnų.

Nenuvažiavus nei 20km jau esu šlapias, batai pilni vandens, ir čia tie su kuriais galiu braidyti po balas nesukdamas galvos. Bet greičiausiai šūdkelnių nuo lietaus darbas, pro jas kaip pro rėtį vanduo varo į vidų, tada per kojas į batus. Nors ką čia tie batai, net Marmoto striukė, kuri atlaikydavo visus vandens kiekius, ši kartą, su tuo lietumi ir priešpriešiniu vėju, nebesusitvarkė.

Kaip tyčia kelias toks, kad pakelėje jokios būdelės, kaimuose jokios bažnytėlės, nieko, šlapi medžiai, šlapias asfaltas. 

Kai radau autobusų stotelę, buvau nejuokais permirkęs, kojos žliugsėjo. Kol persirenginėju, pietauju, žinoma, kad lyti nustoja, lenda saulė. Negaliu patikėti. Nes jau buvau susiruošęs imti viešbutį, kuris už kelių šimtų metrų. Bet tai kaip tu varysi į viešbutį, kai oras taisosi? Vėl išvažiavus į kelią, už kelių kilometrų, vėl tas pats stiprus lietus. Kitame miestukyje bučiuoju viešbučių durų rankenas. Spjaunu į viską, esu piktas, šlapias, pavargęs, minu pas žmogu iš warmshowers, iki jo dar likę 36km. Lietus? Px tas lietus, kai taip ar taip jau šlapias.

Kad nebūtų maža, Garmin navigacija, taip pat nusprendė, kad jei jau sunki tau ši diena, tai ir aš paišdykausiu (šioje vietoje turiu pasakyti, kad mano kaltės irgi esama, nesutikrinau kas per maršrutas, juolab, kad kelias dienas prieš tai garminas parinkdavo tiesiog tobulai). Tai taip atsidūriau judriame kelyje su daug fūrų ir tai lietui lyjant! Dar pasivažinėjau po miestą, nors buvo galima jį visai lengvai apvažiuoti. Well played Garmin, well played.

Bet rytoj jau kita diena. 

Tai heinekenai aikš čion, pabendrausim šiek tiek.

Portugalija-Vilnius

Solo 20

Visą dieną važiuoju upės Lot slėniu. Kur bežiūrėtum, kairėn, dešinėn, priekin, atgal, visur taip gražu, kad net jau ir fotografuoti nustojau.

Pirma laukinė nakvynė Prancūzijoje, iki warmshowers žmogaus nebeturėjau nei laiko, nei noro, nei jėgų minti. Bus gerai ir miške.

Tik pabaigiau statyti palapinę ir kuistis su daiktais, pirmieji lietaus lašai į tentą. Tikrinu orų prognozę. Ech, ryt šlapia diena nusimato.

Portugalija-Vilnius

Solo 19

Pala, ką? Kaip taip gali būti, kad šiandien įpusėjo kelionė, kai važiuoju vienas. Kur dingo tos devyniolika dienų? Negaliu patikėt.

Jau kelinta diena kai pagaunu save galvojant angliškai. 

Prancūzijoje su warmshowers sekasi daug geriau, jau pas antrus žmonės gyvenu, ir vieni už kitus įdomesni.

Bet kad balansas tarp gėrio ir blogio būtų toks pats, pradedu ilgėtis Ispanijos vairuotojų, Prancūzijoje kiekvieną dieną pasitaiko pypsintojų, neatsargių lenkikų, kai Ispanijoje per porą savaičių tokių buvo lygiai nulis.

Keliai keleliai
Portugalija-Vilnius

Solo 18

Kirtau Grinvičo dienovidinį, vienas ratas vakaruose, kitas ratas rytuose.

Nors vandenyno nutolusi visai nedaug, bet medžių lapai jau keičia savo spalvą. Žinoma +30 įdienojus visai neprimena rudens.

Portugalija-Vilnius

Solo 17

Kelio ir lietaus dievai nusprendė atsigriebti už tas 23 sausas dienas. Jau kelintą dieną gaunu lietaus, kartais daugiau, kartais mažiau, bet kasdien.

Šiandien toji diena kai paaiškėjo galutinis mano kelionės taškas – Venecija, kurioje turiu atsirasti lapkričio pirmąją. Tada autobusas ir po poros dienų būsiu namie.

Šiandien už nugaros palikau Atlanto vandenyną ir pajudėjau gilyn į žemyną, skersai Prancūzijos, link Italijos. Dar liko 20 dienų ir ~1300km.

Pripratus prie lietuviško, o ir ispaniško, mobilaus interneto, kur beveik visur rasi 4G, pas prancūzus ima neviltis, E, H+ bet ir tai ne visur.

Per balas tai per balas
Portugalija-Vilnius

Solo 16

Ateina laikas spręsti kur link sukti. Pradžioje buvo tiek daug galimų krypčių, šiandien renkuosi tarp Nicos ir Milano. Niurnbergas jau atkrito, sorry Agne bačką alaus išgersiu kada kitą kartą 😉

Kol dar nenusipirkau bilietų – draugai, bičiuliai, skaitovai, draugų draugai, etc – gal kas važiuos spalio pabaigoje iš šiaurės Italijos link Lietuvos? Ir gali prigriebti vienišą keliautoją ir jo dviratį? Baisiai nemėgstu skraidinti savo dviratės avialinijomis.

Pietaujant skaitomos knygos sakiniai bėgo pro akis, bet jų prasmė taip ir nepasiekė mano sąmonės. Supratau, kad šiandien vienišumo jausmas yra nusprendęs šiek tiek pasikandžioti. 

Važiuoju keliais, kurių jau laukiau lėkdamas per Ispaniją ir kuriuos prisimenu iš 2013 kelionės Marselis Genuja – tai kilometrų kilometrai puikiausių dviračių takų. 

Maždaug taip visą dieną
Penktą valandą dienos visai šilta
Portugalija-Vilnius

Solo 15

Įdienojus įvažiavau į Prancūziją. Prancūzijoje saulė, daugiau nei dvimkeli šilumos, daug dviračių takų, važiuojam!

Šios dienos nekenčiu: D 810. Kas tai? Tai pragaišties, prapulties ir užsipisimo simboliai. Jei konkrečiau – kelio numeris. Nušaukit  mane ir kulipką ištraukit, kaip sakydavo mano senelis, bet daugiau niekad nevažiuosiu tuo keliu. Toks jausmas kad man riedant šiuo keliu visi prancūzai tuo metu išvažiavo į tą kelią. Abiejomis kryptimis nepertraukiamas automobilių srautas. Šalia, kaip ir dviračių takas, bet triukšmas! smarvė! Net puodas vyno nenuplauna benzino dūmų kvapo nuo liežuvio.

Vėliau nusukau dar labiau link jūros. Mažiau keturračių skarbonkių, daugiau dviračių takų, reljefas smarkiai lygesnis, viskas visai gerai. 

O kempinge – baseinas!

O rytai čia gražūs
San Sebastian tiltai
Rašo kad greitai Frantzia

Portugalija-Vilnius

Solo 14

Kol buvau alkanas, nesiprausęs, šlapias, galvojau nieko šiandien nerašysiu. Bet lyti nustojo. Vakaras šiltas. Kūnas kvepia muilu. Skrandis pilnas maisto. Puodelis sklidinas vyno. Kaip ir neblogai viskas.

Dieną viena tų nykių turizmo dienų: apsiniaukę, debesys valkiojasi ties žeme, paslėpdami visą grožį, kelias su daug automobilių visai nedžiugina, o dar tas lietus…

Paskutiniai kilometrai iki kempingo varė per kalnus, 18%, 20%, 22% įkalnės merkiant lietui, ar ne turizmo džiaugsmas, jūs man pasakykite? Bet siauri keliukai, lietus, migla, kapsintys lašai, lojantys šunęs – visa tas šlapias ir išskydęs pasaulis atrodė lyg iš pasakos ar kokio fantastinio filmo.

Maždaug taip visą dieną

Portugalija-Vilnius

Solo 13

Paryčiais lietui smagiai barbenant į palapinės tentą, kažkuris vienas iš vidinių audrių, ima bambėti, kad niekur mes šiandien nevažiuosim, jūs tik paklausykit, pila kaip iš kibiro, ne ne ne, tokiu oru visai nefegšui sėdėti ant dviratės. Išgirdęs šiuos bambesius ima gundyti kitas iš audrių, taigi mes per kelioliką kilometrų nuo Bilbao, per kelis clickus nuo avia bilietų, click, click ir ryt arba poryt jau namie, jauti kai gerumo gyvenimas vėl pataptų?

Užčiaupkit srėptuves, sakau, versdamas ant kito šono, miegoti trugdote gerbiamieji, važiuosim net jei dangus su žeme ims maišytis. Girdisi nusivylimo atodūsiai.

Lietus vis dar groja pasiūtpolkę ant palapinės tento.

O jei rimčiau, tai nemėgstu didelių miestų. Bilboa su visais jo priemiesčiais perskrosti reikėjo beveik 4 valandų. No fun at all.

Nuo pietų lyja. Silpniau, stipriau, bet nepertraukiamai. Girdžiu, net pro triukšmą sukeltą pro šalį važiuojančių automobilių, kaip bando maištauti audriai. Suprantu aš juos, juk lengviau pasiduoti, ne kad judėti į priekį.

Dienos pabaigoje jau merkė labai smarkiai, katėmis ir šunimis kaip pasakytų koks anglas; parėjo šlapias supratimas, kad kelnės nuo lietaus, yra nebekelnes nuo lietaus.

Lietuviški debesylai
Važiuosiu ten kur blizga
Ispanai šventai laikosi to kas parašyta tame ženkle
Portugalija-Vilnius

Solo 12

23 kelionės dieną sutikau lietų. Neįtikėtinas reiškinys. Pamirštas gamtos gaivalas. Įvažiavau į kempingą (veikiantį! vidury nieko!!) sulyg pirmais lietaus lašais. Begurkšojant alų įsilyja. Orų prognozės rodo, kad lietus atėjo bent jau trims dienoms. Važiavimo malonumas sumažės. Bet ne iš cukraus arba druskos pagamintas, isgyvensiu ir tai.

Portugalija-Vilnius

Solo 11

Kaip rašė Nyčė, kad gyventų vienas žmogus turi būti arba gyvulys, arba dievas. Kažkas yra pridūręs, trūksta trečio varianto – filosofo. Galvoju, ko šiomis dienomis manyje daugiau: gyvulio ar dievo, nes filosofo tai tikrai žinau kad maža. Tokios šios dienos mintys.

Pirma pradurta kamera. Istorija prasidėjo pietaujant. Kramtydamas tuną, pastebiu, kad galinės padangos protektoriaus jau beveik nematyti, nors šiais padangas uždėjau prieš Namibijos kelionę, tai per tą laiką geriausiu atveju nuvažiavau 5 tūkstančius kilometrų. Po to pamatau padangoje įstrigusį vielos šmotą. Aišku, kad ištraukiu ir pamirštu.

Po pietų jau važiuosiu, bet ratas tai tuščias. Tai štai pasirodo kodėl reikėjo kas penkios šešios dienos dapusti galinę padangą, dėl tos velnio vielos, kuri jau buvo pradurus kamerą ir labai lėtai leido orą. Bet kai aš toks neprastas tinginys tai pasportavimas su pompa kas kelios dienos buvo visai priimtina. Jau geriau daputineti nei ieškoti skylučių 😉

Vienok susiklijavau kamerą ir tuo pačiu sukeičiau priekinę ir galinę padangas.

Ispaniški kaštonai
Važiuoju per paveiksliuką
Manau patys susigaudot kur priekis, kur galas

Portugalija-Vilnius

Solo 10

Pradėjo dienos painiotis, visą dieną galvojau, kad yra spalio 3, pasirodo 4.

Visa rytą prapliurpėm su Carlos, apie dviračius, keliones, fotografiją. Kelionės duotybės: žmonės, kuriuos sutinki ir tai ką iš jų sužinai ar išmoksti.

Stojau į kelią, labai vėlai, buvo jau po 11. Bet po truputį po truputį ir atvažiavau į stebuklingo grožio laukinę stovyklavietę.

Carlos darbai
Keliukai
Jau pasimato ir aukštesnių kalnų
Vaizdas iš palapinės

Portugalija-Vilnius

Solo 9

Šiandien pirmą kartą miegosiu namuose pas vaikiną iš warmshowers. Carlos vardu. Gyvena kalnuose, keli kilometrai nuo vandenyno į kalnus. Teko pavargti kol tuos kelis kilometrus pakilau į viršų. Bet vertėjo. Nes gamtos grožis neaprašomas.

Ramu ir tylu čia. Besileidžianti saulė apšviečia prieš akis dunksančius aukštus kalnus. Zylioja paukščiai. Sodo aptvare žolę rupšnoja avys. Iš kažkur atsklinda moters šnekta.

Pabaigiau skaityti J.Samarago “Kai mirtis nusišalina” (negalvokit, kad aš tik važiuoju dviračiu, mėgaujuosi gyvenimu, alų vyną geriu ir nieko daugiau neveikiu). Knyga patiko. Kaip ir kitos iki šiol perskaitytos Saramago knygos. Žinoma, kaip visada, tenka pavargti su jo rašymo sintakse, bet nuo to dar smagiau.

Portugalija-Vilnius

Solo 8

Jau antrą diena stiprus priešpriešinis vėjas, iki suplanuoto kempingo (kuris neaišku ar veikia) dar buvo likę daugiau nei 20km, nuvažiuota jau 80km, spjoviau, nes jau ėmė nervas ir pyktis, per booking.com užsisakiau hostelį, nes kaip tik buvau didesniam mieste Avile, bet pasirodo tai ne hostelis, o dar vienas lygmuo, neaišku ar aukštesnis ar žemesnis, ispanai vadina pension, butas perdarytas į kambarius numigti, aplinka tiek pobaisė, kad ima juokas, diedukus prižiūrintis ūkį – personažinis, moka angliškai penkis žodžius, aš ispaniškai jau visus dešimt, susikalbėjom, dar net ir apie dviračius dėjom kalbos, nes manoji dviratė, kartu su manim kambaryje.

Portugalija-Vilnius, Uncategorized

Solo 7

Turiu visą pasaulio laiką, kurio kasdien vis mažiau.
Turiu visą pasaulio laiką, kuris niekad nesibaigs.
Privalau prisiminti tai kas svarbu.
Bažnyčios varpų aidą atsispindintį nuo rudenėjančių kalvų.
Rūko lašus krentančius nuo medžių lapų.
Pilno mėnulio šviesos sukurtus šešėlius ant palapinės.
Vandenyną, kuris niekad nėra toks pats.
Kai pagalvoji, kiek daug telpa tarp dviejų horizontų.
Svarbių ir visai beprasmių dalykų.

Tiek šios dienos poezijos, sugebėjusi neužmiršti.

Vaizdas iš palapinės
Nesėkmė arba teks gert daugiau vyno

Portugalija-Vilnius

Solo 6

Po vakardienos pakilimų, kojos šiandien sunkios, galva nedirba, nuotaika melancholiška. Tad daug nevažiuoju, iki pirmo pasitaikiusio kempingo, kuris, vis dar dirba, bet jau paskutinę dieną. Sėkmė.

Minant mintys klaidžioja kažkur šalimais (o kai jos pargrįžta į makaulę, rašau istorijas, arba romaną, kuris nebus parašytas. Kuriant išgalvotas istorijas, gyvenant savo sugalvotų herojų gyvenimą, bet kuris kalnas yra tik kalvelė), žvilgsnis slysta niekur neužkliūdamas, mini tai į kalną, tai leidiesi nuo kalno, lygių vietų čia nedaug.

Portugalija-Vilnius, Uncategorized

Solo 5

Tik pradėdamas šią kelionę negalvojau rašyti kiekvieną dieną, bet taip jau gavosi, kad, kol kas, rašau kasdien.

Išsunkė ši diena mane lyg citriną, 1911m pakilimas ir 91km atstumas. Bekildamas į eilinį 14% kalnioką uždaviau sau klausimą, kada žmogus palūžta? Senis gi kovojo su rykliais tol kol turėjo bent kažkokį ginklą. O kuris kalnas mane pribaigs? Kada gi pasakysiu, vsio b.*#, nusipirksiu bilietą į lėktuvą, nes nu kiek galima? Bet kol kas minu. Tik į priekį. Ir net 18% įkalnės (šiandien buvo kelios tokios) manęs nesutabdė.

Kai jau buvau gerokai pavargęs, ant kelio pasirodė du dideli šunys, labai manimi susidomėjo, man šunys patinka, vienas gi net namie gyvena, bet rodomi dantys draugiškai neatrodė. Tada prisiminiau vieno keliautojo patarimą – rėk kiek turi jėgų, iš širdies ir kiek plaučiai leidžia. Ir užrėkiau. Į tą rekimą sudėjau visą susikaupusį pyktį, ant kalnų, ant savęs, ant pasaulio. Šunėkai, net pritupė. Ir nieko nelaukę nubindzino savo reikalais. Nuvažiavau toliau, jausdamasis daug geriau, gal ne melas tos rėkimo meditacijos? 

Ryte
Kelių grožė
Atpūto vieta

Portugalija-Vilnius

Solo 4

Praėjo tik keturios dienos kai važiuoja vienas ir galbūt dar anksti daryti apibendrinimus, bet keliauti vienam yra tobula. Priklausai tik pats sau ir viskas vyksta taip kaip nori tu. Jokių beprasmių laukimų, kitų norų, ožių, vėlavimo. Kiek pajėgiu save suprasti tai visad buvau autokratinė asmenybė, su amžiumi  tai tik ryškėja. Anot nuvalkioto internetinio juokelio, man daug nereikia, tik patogių batų, skanaus maisto ir absoliučios valdžios.

Taip, keliauti kartu su kažkuo, kažkuria prasme yra smagiau; pokalbiai (man jų kaip ir netrūksta, kol kas); su kažkuo yra drąsiau, pvz. prašyti pagalbos, dabar gi tenka sukasti dantis ir viską daryti pačiam. Bet ar ne taip grūdinosi plienas? 😉

Iš penkių kempingų dirbo lygiai nulis. Apsistojau kažkur kažkokiame miškelyje. Pirma laukinė nakvynė vienam po n metų. Jaučiu kad laukia įdomi naktis.

Iš įveikto kelio statistikos: 79km ir 1423m aukštyn. Kiekvieną dieną užvažiuoju į aukštesnį ir aukštesnį kalną. Turiu pripažinti išsunkė jėgas ši diena, oij kaip išsunkė.

Važiuodamas galvoje parašiau eilėraštį (dievulėliau aukštielninkas paskutinį kartą tą dariau prieš visą amžinybę), įtakotas antro, jau virstančio pirmu, filmo J.Jarmush ‘Patersonas’ bei poeto William Carlos Williams, bet nepatikėsit, neužsirašiau ten ir tada, ir pamiršau. Reik daryt išvadas, nes galvojau, kad tikrai atsiminsiu.

Berašant pakylo rūkas, miške cypsi paukščiai, prietema, jaučiuosi lyg kokiam surealistiniam filme.

Įdomius shortcatus garminas kartais parenka
Portugalija-Vilnius, Uncategorized

Solo 3

Hola. El tercer día cuando viajo solo.

Atleidau garmino navigacijai vakarykščius išsidirbinėjimus, nes šiandien maršruto nereikėjo koreguoti, o keliai fantastiško grožio. Tik tas grožis turėjo savo kainą – 1356m sukilimo. Jaučiuosi lyg būčiau minimo žvėris. Pažiūrėjau į terrain map (aha, tik dabar, ot tai keliautojas) ir ką, iki Prancūzijos lengvų dienų nenusimato.

Per tris dienas važiavimo bendravau (jei kelis sakinius galima pavadinti bendravimu) su trimis žmonėmis, kempingų registratoriais, du iš jų kalbėjo tik ispaniškai. Tai kalbuosi su savimi, o kas daryt? Kaip rašė Vonegutas, reikia kalbėti daug ir bet ką, nes kitaip kakarinė užsirauks ir atėjus metui ką nors svarbaus pasakyti, nesugebėsi tos minties išsakyti. Citata labai netiksli, bet mintis ta.

Muchas gracias tiems kas dalina nuoroda į šį dienoraštį.

Portugalija-Vilnius

Solo 2

Manau kad šiandien nuvažiavau maksimumą ką galiu nuvažiuoti turistiniu dviračiu: 112km ir 1227m sukilimo. Jaučiuosi šiek tiek nusikalęs.

Beveik visą dieną pykausi su garmino navigacija, ją vis traukė į kalnus, jei būčiau aklai važiavęs pagal jos pasiūlymus, tai sukilimo turbūt būtų buvę daugiau nei 2km. Gal geriau važiuosiu judresniu keliu, nei dusinsiuos kalnuose. Bet, ten, kalnuose, vaizdai tikrai gražesni, žinau, kelis kartus užsukau, kaip norėjo garminas. Tikrai gražu. O kalnuose minia piligrimų ir 12% įkalnės. Taip vat gyveni žmogus ir renkiesi.

Įdienojus buvo šilta