Mongolija. Nuorodos

Mongolija. Grįžus
Mongolija. Žemėlapis

Algirdo dienoraštis

2016.08.13 Mongolija. Diena 1
2016.08.14 Mongolija. Diena 2
2016.08.15 Mongolija. Diena 3
2016.08.16 Mongolija. Diena 4
2016.08.17 Mongolija. Diena 5
2016.08.18 Mongolija. Diena 6
2016.08.19 Mongolija. Diena 7
2016.08.20 Mongolija. Diena 8
2016.08.21 Mongolija. Diena 9
2016.08.22 Mongolija. Diena 10
2016.08.23 Mongolija. Diena 11
2016.08.24 Mongolija. Diena 12
2016.08.25 Mongolija. Diena 13
2016.08.26 Mongolija. Diena 14
2016.08.27 Mongolija. Diena 15
2016.08.28 Mongolija. Diena 16
2016.08.29 Mongolija. Diena 17
2016.08.30 Mongolija. Diena 18
2016.08.31 Mongolija. Diena 19
2016.09.01 Mongolija. Diena 20
2016.09.02 Mongolija. Diena 21
2016.09.03 Mongolija. Diena 22
2016.09.04 Mongolija. Diena 23
2016.09.05 Mongolija. Diena 24
2016.09.06 Mongolija. Diena 25
2016.09.07 Mongolija. Diena 26
2016.09.08 Mongolija. Diena 27
2016.09.09 Mongolija. Diena 28
2016.09.10 Mongolija. Diena 29
2016.09.11 Mongolija. Diena 30

Mongolija. Grįžus

Pradžioje šiek tiek statistikos. Nuvažiavome 1040km, per visą kelionę pakilome į 14.000 metrų kalną, pedalus sukome 25 dienas, pati kelionė tęsėsi 30 dienų.

Mongolija graži šalis. Nors tiksliau turėčiau sakyti toji Mongolijos dalis per kurią važiavau – Altajaus kalnus. Man – kalnai visada gražu, visada smagu važiuoti, nors tai reikalauja daug daugiau jėgų nei važiavimas lygumomis.

Prisimenu tą kalnų grožį, ežerus, naktinį dangų. Ir tąją ramybę, išorinę bei vidinę, kurią radau tuose kalnuose.

Prisimenu tą vėją, šaltą ir stiprų, pučiantį į veidą, pučiantį į nugarą; gūsius, kurie verčia iš kojų ir tylą sieloje. Galbūt, vis tik, vardas turi daugiau įtakos tam, kas patinka ir tam, kuo tampame, nei anksčiau maniau.

Prisimenu tą dienų dienomis lydėjusį kobalto spalvos, be jokio debesėlio, dangų. Zenite tamsaus mėlynumo, horizonte balto žydrumo. Atsigulus ant nugaros, susidėjus rankas virš galvos žvilgsnis už nieko nekliuva, tik skęsta beribėje mėlynoje bedugnėje, skęsta akių tinklainėje, skęsta sieloje. Ir tada nebelieka jokių minčių, nebelieka tavęs, yra tik tas beribis, visą apimantis mėlynumas.

Prisimenu tą tylą. Kur gali išgirsti kaip vėjas šiurena jau pradėjusią gelsti kalnų žolę; tylų upokšnio vandens gurgenimą per nugludintus akmenis. Tylą, kurioje gali išgirsti kaip plaka tavoji širdis. Kur laiką gali matuoti tais dūžiais.

Prisimenu tuos beprotiškai ir neįtikėtinai prastus kelius: akmenuotus, žvyruotus, smėlėtus, duobėtus. Ir kai iš nuovargio lūpose dingdavo šypsena, kai iš nuovargio bet kokia veikla prarasdavo prasmę, padėdavo muzika. Toji muzikoje gyvenanti harmonija tempdavo už ausų į priekį, kai nebelikdavo jėgų anei prasmės.

Ir štai, vakar visa tai baigėsi. Jaučiu kaip į sielą, milimetras po milimetro sėlina post kelioninė depresija, bet turiu ją kuo šiek tiek apmalšinti – darbu prie dienoraščio įrašų. Mongoliškas dienoraštis ir panašus į praėjusius dienoraščius ir visiškai skirtingas.

Mongolija. Diena 30

Link namų. Šis sekmadienis ilgas visomis prasmėmis: nuovargis ištempia minutes ir valandas iki begalybės, o dėl laiko juostų skirtumų, mums šioji para išsitempia iki 28 valandų.

Lėktuve užmiegu tik atsisėdęs į krėslą, Algirdas ilgai purto už peties bandydamas prižadinti, nes stiuardesės atnešė valgyti. Geriau jau būtų nežadinęs, nes pavalgęs nebesugebu užmigti ir tik snūduriuoju, sąmonė blaškosi ant sapno ir tikrovės slenksčio. Kitoje eilėje visas šešias valandas klykia arba kitaip triukšmauja mažas vaikas, už nugaros esančiose krėsluose dvi rusės putinistės-vatninkės garsiai kalba bei demonstruoja savo mąstymo bukumą.

O manoji sąmonė nuslysta į sapnų pasaulį, grįžta į realybę, vėl atgal; kūnas neranda patogios sėdėjimo padėties; ausų kamštukai nepadeda; laikas išsitempęs ir išskydęs; riaumoja lėktuvo varikliai.

Bet, kad ir kaip sunku sėdėti, vien žinojimas, kad greitai visa tai baigsis, neleidžia galutinai suskysti.

Stambulo oro uoste geriu stiprų espresso, pirma normali kava beveik po mėnesio, ach, tas kofeino poveikis!

Ką tik išrašiau antrą gelinį rašiklį. Nė vienoje iš prieš tai buvusių kelionių tiek daug nerašiau.

Rašyti patinka, nes užrašyti vargai ar nesusipratimai su kitais komandos nariais tampa nebe tokie sunkūs ir slegiantys. Kažkur skaičiau ar girdėjau: tai, ką užrašai, tarsi nusimeti nuo savęs.

Ir klausiu savęs, rašau sau, kad prisiminčiau, kaip buvo ar kad kiti galėtų perskaityti, o skaitydami keliauti kartu? Kuris variantas svarbesnis? Gal abu? Bet ar skaitydamas kito žmogaus kelionių užrašus tikrai gali pamatyti tas vietas, kuriomis jis keliavo? Ir tada prisimenu savo pirmąjį perskaitytą kelionės aprašymą – F. Čičesterio „Džipsi motu aplink pasaulį“. Nepamenu nei kaip toji knyga pateko pas mane, nei kur yra nukeliavusi dabar, bet ir šiandien, praėjus daugiau nei 25 metams, prisimenu ją ir, svarbiausia, kokį įspūdį man tada padarė. Ir ką čia slėpti – vis dar daro. Viena iš tų knygų, kaip dabar berašydamas ką tik suvokiau, padariusi didelę įtaką besiformuojančioms mano pažiūroms. Atmenu, kaip svajodavau pamatyti tas tolimas šalis ir štai, prabėgus krūvai metų, esu išmaišęs nemažą šios planetos dalį. Ir nemenkas skaičius šalių, tada dar tik svajotų, jau aplankyta.

Et, ir koks pavydas ėmė klausantis D. pasakojimo apie Kaprį ir 777 laiptelius. Būtinai kada nors pamatysiu tąją A. Miuntės mylėtą ir taip šviesiai aprašytą salą.

Bet kuris gyvas žmogus geriau už mirusį, tačiau joks gyvas ar miręs žmogus nėra geriau už kitą gyvą ar mirusį žmogų“ iš knygos „Triukšmas ir įniršis“.

Stambule, lėktuvui išriedėjus į pakilimo taką, pilotė mus „nudžiugina“ pranešdama, kad pilotų kabinoje sugedo dešinys krėslas. Sukamės atgal, taisymas užtruks apie pusę valandos. Juokaujame, kad aš su lipnia juosta ir užtraukiamais dirželiais, liaudyje vadinamais sūtraukomis, tą nelemtą krėslą sutaisyčiau greičiau.

Žmogus tai jo klimatinių patyrimų suma, sakė tėtis. Žmogus – suma to, iš ko jisai susideda. Lieka išspręsti – ką daryti su tomis netyromis savybėmis, kurias nuobodžiai išsirutuliuoja į nekintamą nulį: į dulkių ir aistrų aklavietę (…)“ vis dar iš „Triukšmas ir įniršis“. Vis labiau pradeda patikti šioji knyga. Tiesiog kaifuoju skaitydamas Faulknerio žodžių akrobatinius viražus.

Liko tik pusvalandis, ir šių metų kelionė bus baigta. Kaip visada grįžimo iš kelionės sunkumas, kai esi kelias paras nemiegojęs, pasaulį matai lyg per rūką, skauda užpakalį ir lauki nesulauki, kada visa tai baigsis. O praėjus parai jau pradedi gailėtis, kad kelionės buvo tokia trumpa.

Apsikabinimas su mylima. Draugų rankos paspaudimai. Namai.

Mongolija. Diena 29

Laukia 17 valandų kelionė automobiliu per Sibirą, Altajaus kraštą.

Ausinės ir muzika. Snūduriuoju, spoksau pro langą, prisimenu ir vertinu kelionę. Visos kelionės kažkuo panašios, kažkuo skirtingos. Man svarbiausia, kaip kelionė pakeičia manąjį suvokimą ir aplinkos vertinimą. Kaip pertvarkau ir į kokius stalčiukus sudedu mintis, kurių kasdienybės rutinoje nėra nei laiko, kartais nei noro anei jėgų tvarkyti bei rūšiuoti. Gera išvažiuoti kažkur, kur gali nutolti nuo rutinos ir pažvelgti į savo gyvenimą tarsi būtum pašalietis.

Kaip, mintiju, šita kelionė pakeitė mane? Turbūt suteikė dar daugiau vidinės ramybės, santarvės su savimi. Nutolęs nuo namų ir artimųjų suvokiau, kaip stipriai myliu savo žmogų.

Kelionė, kuri dar sykį patvirtino, kad reikia išdrįsti eiti tuo keliu, kuriuo nori tavoji širdis. Nemesti pusiaukelėje to, ką esi pradėjęs, nes visada tamsiausias periodas būna prieš aušrą. Kad ir kaip būtų sunku važiuoti prastu keliu, kada nors jis baigsis ir prasidės geresnis etapas.

Šį kartą nuo Mongolijos sienos iki Novosibirsko nuvažiuoti užtrunka tik 15 valandų. Prie oro uosto atvykstame šiek tiek po vidurnakčio. Išlipu iš automobilio skaudančiu užpakaliu, dvokiantis prakaitu, be nuotaikos ir šuniškai pavargęs.

Belieka sulaukti, kada bus galima atlikti visas standartines oro uosto procedūras, bet iki to reikia laukti dar kokias penkias valandas.

Laukimas, kaip visada, nenuteikia pozityviai. Gerai tik viena, kad jau keliaujame link namų.

Mongolija. Diena 28

Keliamės penktą ryte, tamsu nors į akį durk, danguje miriadas žvaigždžių. Šalta. Termometras rodo minus keturis laipsnius. Daiktus susipakuoju žaibiškai. Valgyti pasidarome super greitai. Išvažiuojant dar tamsu. Rytuose dangus rausvėja, teka saulė. Esu pelėda, labai retai tenka matyti saulėtekius. Tai vienintelis tokio ankstyvo kėlimosi privalumas.

Mongolijos muitinėje chaosas, vėl susiduriame su dideliu viršininku su Racija ir ANSTPAUDU, kuris sprendžia kas gali įvažiuoti į teritoriją, o kas ne. Kažkuo jam neįtikome, prie įvažiavimo į patikros punktą vartų pralaiko daugiau nei pusantros valandos. Ima neviltis, nes neaišku kodėl stovime prie šių vartų, kai automobiliai rieda pro šalį be jokių kliūčių, ima nervas, pyktis ir dar puokštė neigiamų emocijų.

Tik įvažiavus į Rusiją kelias asfaltuotas ir dvidešimties kilometrų nusileidimas nuo kalno. Lekiam žemyn, vėjas švilpia ausyse. Spidometras rodo, kad pavyko pasiekti 60km/h maksimalų greitį. Sunkiu, prikrautu daiktų dviračiu tai nemenkas tempas.

Rusijos postą pravažiuojame sklandžiai ir greitai.

Įdienojus šviečia saulė, šilta. Šiluma traukia prigulti, ankstyvo kėlimosi pasekmė.

Bevalgant vienoje iš Tašanta miestelio valgyklų prie mūsų privažiuoja pasienietis, ir iš jo sužinome, kad mes šioje vietoje neturime teisės net sustoti, nes tai yra pasienio zona, ir kad turime važiuoti, ir kuo greičiau tolyn į Rusijos gilumą apie 50 kilometrų. Galite tik įsivaizduoti mūsų reakciją, kai po visų sunkumų Mongolijoje tikiesi ramaus poilsio, bet esi priverstas važiuoti toliau. Su mūsų sunkiais dviračiais tie penkiasdešimt kilometrų – ne taip jau lengvai įveikiamas atstumas. Pareigūnas labai mandagus, kalba ramiai, viską paaiškina kodėl taip yra, kokia bauda ir kokia atsakomybė mums gresia. Ok, gal 1000 rublių ir nedideli pinigai, bet sėdint sulaikymo kameroje į lėktuvą tikrai nesuspėsi.

Miname link Кош-Агач miesto. Visa laimė, kad kelias visą laiką veda žemyn. Ir net vėjas, pučiantis į veidą nemažina tempo. Po dviejų su pusės valandų mes jau vietoje.

Tik išriedėjus į kelią Ugnius suskelia skandalą, ima šlykščiai įžeidinėti mane, Dagnę ir Algirdą; apsiriejame ir komanda, galutinai pasidalija į trijules – senoji Kirgizijos ir naujoji, šiųmetinė. Liūdna. Sugadinta nuotaika, bet, kas keisčiausia, pyktis neima.

Кош-Агач randame privačiame name įrengtą viešbutį, sąlygos ir aplinka baisios, ir tai dar švelnus žodis apsakyti tam vaizdui, bet po mėnesio praleisto palapinėje ir maudantis nuo ledynų tekančiose upėse, arba kelias dienas gyvenant tik su minimaliu vandens kiekiu, kurio neužtenka nusiprausti net veidui, toks viešbutis yra prabangos viršūnė – yra dušas, karštas vanduo ir lova. Ko daugiau, žmogau, gali norėti?

Vakare atvažiuoja mūsų vairuotojas, išrenku dviratį ir grūdu jį į dėžę, pakuoju kitus daiktus. Virtuvėlėje kartu su Algirdu geriame alų, refleksuojame apie kelionę, kalbame apie robotus, dirbtinį intelektą ir žmogaus atmintį.

***

↑242 m     ↓729 m     ~1765 m     83,86 km      04:48

Mongolija. Diena 27

Vakar vakare: dangus apniunka, kyla stiprus vėjas, įsilyja. Guliu palapinėje su pūkine striuke pūkiniame miegmaišyje, šilta ir jauku. Lietus ir vėjas daužo palapinę, nuotaika gera. Prisimenu panašius vakarus, žinau, kad lietus tuoj nustos lyti, o vėjas aprims. Po geros valandos taip ir atsitinka.

Rytas taip pat apsiniaukęs, bet pradėjus važiuoti į šios dienos kalną įsišviečia saulė.

Kiek pakilę į viršų sutinkame 28 metų anglą (jo dienoraštis), keliaujantį jau daugiau nei metus, pradėjo Stokholme; jau numynė 17.000 kilometrų. Įtariu, kad į tokius kaip mes, keliaujančius tik mėnesį, jis žiūri su pašaipa. Paprašo, kad apžiūrėčiau galinį ratą, nes pats perstipinavo ir nepasitiki savo darbu. Ratas tiesus ir sustipinuotas tiesiog idealiai. Kiek pabendravę pasukame savais keliais, palinkėję sėkmės.

Toliau kelias puikus, žvyrkeliu įsibėgėju daugiau nei 20km/h, tokiu greičiu kilometrai tirpsta tiesiog akyse. Mintys taip pat lekia šuoliais, link namų, link mylimos.

Ratas užsidarė – paskutinė nakvynė Mongolijoje lygiai toje pačioje vietoje, kaip ir pirmoji. Per mėnesį daug kas pasikeitė: žolės mažiau, kas buvo žalia virto geltona, visos jurtos dingo, upelis išdžiuvo.

Ryt Mongolijos ir Rusijos sienų postų įveikimas, ir baigsis pedalų minimas.

Algirdo paklaustas, ar dar važiuosiu su Špikiu į panašią kelionę, nedvejodamas atsakau, kad taip. Ar kelionė patiko, klausiu pats savęs, klaus manęs artimieji ir draugai. Taip. Patiko. Patiko ir pati Mongolija, ir čia sutikti žmonės. Net tie beviltiški keliai dabar atrodo tik laikinas nemalonumas, kuris laikui bėgant pasimirš, kaip nustoja niežėti uodo įkąsta vieta.

Dabar galvoju apie kitų metų kelionę. Jei Algirdas parinks tokią šalį, į kurią mane senokai traukia, tada su Špikiu, o jei ne – galbūt Islandija? Nepalas? Bolivijos Atakomis dykuma? Ach, pasirinkimai, pasirinkimai.

Ir jaučiu, kaip lėtai lėtai, bet užtikrintai į sielą smelkiasi pokelioninė depresija.

***

↑543 m     ↓99 m     ~2265 m     47,11 km     04:15

Mongolija. Diena 26

Kelionei krypstant link pabaigos virtau mynimo robotu. Nesvarbu, koks kelias ar į kokio aukštumo kalną, nejaučiu jokio nuovargio, o nuotaika dažniausiai gera. Mano galva, tai šalutinis poveikis to, kad mėgaujuosi kelione, šalimi, matomais vaizdais.

Diena tokie eilinė ir lengva, net nėra apie ką rašyti.

Berods, šiandien tikrai būsime išvažiavę iš žvyro ir smėlio etapo. Prasidėjo pagrindiniai keliai, vedantys link Mongolijos ir Rusijos sienos. Aišku, pagrindiniu tokį vieškelį vadinti neapsiverčia liežuvis, bet tebūnie. Kelias duobėtas, šiek tiek akmenuotas, važiuoti įmanoma. Tad visą dieną judame iš lėto ir užtikrintai link savojo tikslo.

Įvažiavus į kalnų tarpeklį oras kardinaliai keičiasi, apsiniaukia, atrodo tuoj pratrūks lietus, kyla stiprus vėjas, šiluma staigiai kažkur išgaruoja.

Virš aplinkinio pasaulio, visuose krepšiuose, dviratyje karaliauja dulkės: raudonos spalvos, pilkos spalvos, baltos spalvos. Bet šalia teka kalnų upeliūkštis, galima nusiprausti. Galima nuplauti daiktus.

Šios dienos pietų metu užklystame į Nogoonnuur miestelį; randame parduotuvių; porą valgyklų. Kol pietaujame vienoje iš jų, lauke paliktus dviračius apspinta vaikai. Šį kartą jų itin daug – atrodo lyg bitės, suskridusios prie cukraus. Fotografuoju,  jie visi bando sutilpti į kadrą. Važiuojant per miestelį šalia darda vienas iš jų. Rodo, ką mokąs daryti su ir ant dviračio, tai atsistoja ant rėmo skersinio, tai užsukęs koją prie galinės padangos taip stabdo, tai stabdydamas užmeta galą keldamas dulkių debesis. Ties miestelio pabaiga moja ranka ir atsisveikina kažką sakydamas mongoliškai. Spėju, kad linki gero kelio.

***

↑373 m     ↓219 m     ~1837 m     39,26 km     04:07

Mongolija. Diena 25

Vakare prie ežero verda vietinių gyventojų gyvenimas: mauroja, mekena genami gyvuliai, rėkia juos prižiūrintys žmonės, birbia motociklai, riaumoja keliu važiuojantys sunkvežimiai. Kažkur loja šunys. O virš visko kabo jauno mėnulio pjautuvas. Ir dulkių debesys, sukelti varomų bandų. Triukšmas ir dulkės.

Paryčiais tas pats triukšmas ir dulkės. Prie kakofonijos prisideda dar gulbių gagenimas bei arklių žvengimas.

O diena aušta vėl, eilinį sykį, tobulai graži.

Berašant visi garsai nutyla, girdėti tik negarsūs kolegų balsai; tyla ir ramybė. Turbūt toji aplinkinė ramybė persiduoda į sielą. Išorinė ir vidinė harmonija, jin ir jan.

Toliau: žvyras, smėlis, įkalnės, karštis. Kelio mintys: pyktis, galėčiau užlėkti į tą kalnioką, net tokiu sunkiu dviračiu arba perskrieti aną štai lygumą, tačiau esu priverstas stumdyti tą velnio daiktą; vėliau kankina klausimas, kam man visas šitas vargas; galų gale ramybė ir susitaikymas su keliu ir savimi. Jei kelias leidžia – važiuoju, vieškelis neleidžia – stumiu. Einant šalia dviračio grožiuosi peizažais. Žingsnis, dar vienas ir dar vienas. Gurgžda žvyras po dviračio padangomis, gurgžda žvyras po batų padais.

Kai jau visai dingsta motyvacija taip stumtis į priekį, visada padeda muzika. Ką gi tu, atsitiktinis dienų parinkėjau, ką gi tu man dabar sugrosi?

I was born with the fast fuse – šįkart tai Kasabian. Vėliau – Aw, fuck it I guess I lost – Modest Mouse. Šitie visada priverčia mane šypsotis.

Tokiu pozityvių minčių bei muzikos tempiamas riedu Mongolijos keliais su šypsena, nuovargis kažkur atsitraukė, vėjas gaivus ir į nugarą, o aš judu į priekį. Nesakau, kad link svajonės. Bet link geresnio savęs pažinimo, tai tikrai.

Jau sustojus nakčiai į mūsų stovyklavietę atvažiuoja automobilis, pagyvenusių rusų pora, kaip patys pasakoja, visą dieną matė mūsų padangų paliktas vėžes ir visą dieną tarpusavyje ginčijosi: tai dviratininkai; ne, tai negali būti dviratininkai. Apdovanoja obuoliais, kriaušėmis, pomidorais ir keliais litrais vandens. (stovyklavietė ne prie vandens telkinio, įjungėme vandens taupymo režimą). Labai malonūs žmonės, visai komandai pakyla nuotaika.

Prieš akis bekraštė lyguma, kalnai tolumoje, virš jų įvairių formų debesys; ir, nors jau leidžiasi saulė, dar labai šilta. Dar viena gerai nugyventa diena.

***

↑424 m     ↓166 m     ~1704 m     40,18 km     04:42

Mongolija. Diena 24

Šiandien, kaip ir vakar, žvyras ir karštis. Šilta, ryte jau nebereikia pūkinės striukės.

Kol kas labai keista knyga „Triukšmas ir įniršis“; nežinau, ar labiau patinka, ar labiau užknisa. Bet skaityti norisi. Ar tai vidinis nusistatymas nemesti pradėtų reikalų?

Kaip nepaminėti Khovd miestuko ir vienoje parduotuvėje užtiktų ledų. Ledai!

Sėdžiu centrinėje aikštėje ant šaligatvio borto, miestelio gyvenimas plaukia pro mane: juokiasi mergaitės su mokyklinėmis krupinėmis, sustoja vyrai apžiūrėti dviračių, burzgia motociklai, kelia dulkes automobiliai, netoliese kalba pulkelis moteriškių. Virš šios mizanscenos plieskia saulė. Ir visur dulkės, dulkės ir dar daugiau dulkių.

Kiekvienas iki šiol matytas miestelis vis kitoks. Vienas primena Afrikos miestelius, matytus per televizorių, kitas – Arabijos, šis gi – primena labirintą. Važiuoju iki centrinės aikštės gatvėmis, vingiuojančiomis lyg susivijusi gyvatė, šonuose medinės tvoros, visos nudažytos rudai, namų stogai įvairiausių ryškių spalvų, kvepia šienas.

Šioje Mongolijos dalyje akivaizdu, kad motociklai pakeitė arklius – mačiau, kaip vienas vyrukas raitas ant motociklo gena bandą link jurtos. Ir tik piemenys vis dar raiti ant arklių. Bet tiek vyrų, tiek moterų kojos O formos. Raitelių tauta, atsisakiusi savo žirgų.

Vis tik Azijoje žmonės neturi tos precizikos, įvaldytos vakarų europiečių. Jei stovi naujas kelio ženklas, jis pastatytas kreivai, nudažytas tep lep ir forma jo, kokia tik nori, bet tik ne apskritimas. Ir taip su visais dalykais – atrodo viskas padaryta atmestinai ir paskubomis.

Toliau žvyras, smėlis, saulė, karštis. Nuo kalno smėlio ir žvyro mišiniu. Dviratis skraido į šonus, spėk gaudyti. Jaučiuosi taip, lyg važiuočiau žiemą po smarkaus snygio. Džiaugiuosi, kad labai praverčia įgūdžiai susiformavę važinėjant žiemomis.

Vakarojame ant didelio ežero kranto, šiltas vakaras, nuovargio beveik nejaučiu. Vis mažiau ir mažiau dienų iki šio nuotykio pabaigos.

Bet, kad ir kaip norisi namo, manau, kad labai pasiilgsiu šios laisvės ir Mongolijos erdvių, kai žvilgsnis gali klaidžioti iki pat horizonto beveik už nieko neužkliūdamas.

***

↑284 m     ↓231 m     ~1468 m     37,53 km     4:13