Browse Category by citatos
citatos

galbūt ir jis savy nešiojas beprotybę

kartais perskaitai tekstą ir surezuonuoja. nors tekstų citavimas šiek tiek lame, bet tebūnie.

Aš stovėjau ant tilto ir žiūrėjau, kaip žemai šliaužė Neckaras.

Šitie žmonės mane nervina, ir aš negaliu į juos žiūrėti.

Aš nepakenčiu jūsų, aš negaliu žiūrėt į jūsų veidus. Kiekvieną kartą, kai galvoju apie jus, many ima busti piktas ir aš pats bijausi savo beprotybės.

Aš turiu nuo jūsų pasitraukti, kad jums ko pikta nepadaryčiau.

Aš dažnai vaikštau vienas po kambarį ir prikaišioju pats sau. Savo mintims, judesiams ir žodžiams. Aš graužiu pats save, tačiau neįstengiu pabėgti nuo savo beprotybės.

Aš prieinu prie veidrodžio ir matau, kaip nervingai trūkčioja visi mano raumenys.

Eikite jūs, eikite pro šalį,  nežiūrėkite į mane. Nežiūrėkit į veidrodį.

Galbūt ir jis savy nešiojas beprotybę.

J.Mekas. knyga “Žmogus prie lyjančio lango”. apsakymas “Ant tilto” [13 p.]

citatos

iš 'Balta drobulė'

Iš Antano Garšvos užrašų

Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai. Giliai įsidėjau į galvą vienos pusiaukekšės žodžius. “Neišsieikvok šimtaprocentiniai. Kuo daugiau įnirtimo ir kuo mažiau jausmo. Tavo kaklo išlenkimas – vaikiškas. Tavo akys ir blakstienai – moteriški. Tu myli vyriškai. Kaukis, o nugalėsi.”

Ir aš koviausi. Precizavau meilės meną. Išmokau įvairiausių psichocheminių reakcijų. Švelnumą atmiešdavau aštriu sarkazmu. Šiltai cituodavau gerą eilėraštį ir kandžiai apibūdindavau sutiktą praeivį. Sąmoningai valdydavau aistrą, kad ji išsiveržtų nelaukta audra, kai partnerė buvo nutarusi: esu galutinai išsieikvojęs. Mokėjau įkvėpti mintį: aš pasitrauksiu pirmas, brangink mane. Mokėjau įvairuoti. Laiku nuliūsdavau ir laiku pralinksmėdavau. Laiku supykdavau ir laiku nuduodavau apgailestaująs. Sugebėjau taip vadinamą meilę apibarstyti draugiškumo cukrumi. Todėl, išsiskyrus, mano meilužės pavirsdavo į reklamuojančius mane komivojažierius.

Mano moterys buvo lyg Matisse Lorrainese kėdė, kuri išryškina sienos apmušalų mėlyną monumentalumą. Jas mylėdamas – aštriau pajusdavau mane supančią realybę. Staiga išvysdavau daiktus ir jų apraiškas, pro kurias būčiau praėjęs abuojąs. Dangų, mūro sieną, išsiskleidusias alyvas, purius vaikiščio plaukus, gatvės žibintų vaiduoklišką šviesą, tolimų garvežiu dūzgesį – – – ir man buvo aišku: esu aprūpintas gyva medžiaga, esu pilnas, ir man reikia rašyti, ir reikia skirtis su mylimąja, būti vienam, kol visa išblės, nublanks, neteks reljefo ir spalvų.

citatos

ir vėl 7

Septyniskart aš niekinau sielą:
Pirmą, kai išvydau ją nusilenkiančią, kad pasiektų viršūnę.
Antrą, kai pamačiau ją šlubuojančią priešais luošį.
Trečią, kai jai buvo duota pasirinkti sunkų arba lengvą kelią, ir ji rinkosi lengvą.
Ketvirtą, kai nusidėjo ir pasiguodė, kad ir kiti taip daro.
Penktą, kai susilaikė iš silpnumo ir savo kantrybę palaikė jėga.
Šeštą, kai papeikė veido bjaurumą ir nesuprato, jog tai viena jos pačios kaukių.
Ir septintą, kai giedojo pagyrimo giesmę ir manė, jog tai dorybė.

/ Kahlilis Džibranas/

citatos

Eduard Limonov "Nevykėlio dienoraštis"

Jaunuoliai dažnai tingūs ir dirbti nenori. Na, jie teisūs. Vėliau juos prispaus, privers. Bet buvo teisūs. Kas gi gero darbe, kuo čia didžiuotis? “Aš dirbu, mokesčius moku”, – taip visą amžių klusniai ir pragyvena.

Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.

Netikiu, kad kam nors iš tikro patinka aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę spausdinti rašomąją mašinėlę, siūti vyriškus marškinius arba gatvėse rinkti šiukšles. Vienus marškinius pasiūti kartais malinu, na, išspausdint keletą puslapių irgi gerai – žiūrėk, moku, štai kaip puikiai išeina. Bet kad taip visą gyvenimą?! Netikiu, ir daugelis man pritaria. Viena moteris laimėjo loterijoje – iki gyvos galvos kas savaitę jai mokės po tūkstantį dolerių. Kaip jūs manote, jos žodžiais, ką ji visų pirma padarys? Žinoma, “stop my work”. Taigi, jaunuoliai, patys to neįtardami, yra teisūs. Juos palaikau, esu jų pusėje.

citatos

Miestai ir ženklai. 1.

kiauras dienas žmogus žingsniuoja tarp medžių, akmenų. Akis retai užkliūna už ko nors, tik tuomet, kai atpažįsta ten ženklą ko nors kito: įspaudas smėlyje žymi čia praėjus tigrą, pelkė skelbia čia esant vandens gyslą, dedešvos žiedas – žiemos pabaigą. Visa kita – nebylu ir nesukeičiama; medžiai ir akmenys tėra tik tai, kas jie yra.

Galiausiai kelias atveda tave Tamaros miestan. Į jį patenki gatvėmis su aibe kyšančių iš sienų iškabų. Akis regi ne daiktus, o tik jų atvaizdus, žyminčius kažką kita: replės ženklina dantrovio namus, bokalas – smuklę, alebardos – kareivines, buožė – čia esant daržovių pardavėją. Statulose ir herbų skyduose čia pavaizduoti liūtai, delfinai, bokštai, žvaigždės: tai reiškia, jog kažkas – kas žino kas? – turi sau ženklą liūtą ar delfiną, ar bokštą, arba žvaigždę. Kitais ženklais paskelbta, kad šioje vietoje draudžiama: įvažiuoti į gatvelę su vežimais, meškerioti nuo tilto, šlapintis už kiosko, o leidžiama: girdyti zebrus, žaisti rutuliais, deginti giminaičių lavonus. Pro šventovių duris matyti dievų statulos, visi jie pavaizduoti su savo atributais: gausybės ragu, smėlio laikrodžiu, medūza, tad tikintieji gali juos atpažinti ir atnašauti deramas maldas. Jei pastatas neturi jokios iškabos arba figūros, jo funkcijai nurodyti pakanka jo formos ir padėties, kurią jis užima miesto struktūroje: rūmai, kalėjimas, pinigų kalykla, pitagorietiškoji mokykla, viešnamis. Net prekės ant prekystalių yra vertingos ne savaime, o kaip ženklai kitų dalykų: išsiuvinėtas kaktos raištis reiškia eleganciją, auksuotas palankinas – valdžią, Averroeso tomai – išmintį, kulkšnies papuošalas – geidulingumą. Žvilgsnis perbėga gatvėmis lyg prirašytais puslapiais: miestas pasako viską, ką turi pagalvoti, verčia tave kartoti jo paties diskursą, ir tuomet, kai manai lankąs Tamarą, iš tikrųjų tik registruoji tuos vardus, kuriais ji apibūdina save ir savo visas dalis.

Koks tasai miestas iš tikrųjų po storu iškabų valkčiu, ką jis savyje turi arba slepia, išvykęs iš Tamaros taip ir nesužinai. Už jos – iki pat horizonto driekiasi dykynė, atsiveria dangus, kur skubriai lekia debesys. Pavidaluose, kuriuos tiems debesims suteikia vėjas bei atsitiktinumas, tu jau stengiesi atpažinti figūras: burlaivį, ranką, dramblį…

Italo Calvino “Nematomi miestai”

citatos

R.Gavelis 'Septyni savižubybės būdai'

Tai galėjo būti knyga apie beprasmybę ir tuštumą, apie tų dviejų roplių įsirangymą į žmogaus sielą. Veikiausiai tokio dalyko buvo neįmanoma aprašyti. Galbūt jį buvo įmanoma nutapyti, instaliuoti apleistame Užupio name arba nufilmuoti nespalvotoje kino juostoje.

Didžiumą savo meninių apmąstymų Rimas Vizbara baigdavo juodo pavydo kitoms meno rūšims pliūpsniu. Tos kitos meno rūšys puikavosi visagaliais įrankiais, kurie literatūrai buvo neprieinami. Kitas meno rūšis geriausia buvo uždrausti ar kitaip sunaikinti, kad Rimas liktų vienintelis žmonių dvasios kiršintojas, tikras kosminis monopolistas.

***

Rimas Vizbara buvo rašytojas – taigi profesionalus melagis. Žmonės svaigiai mėgsta meluoti ir dievina melą, tačiau vis dėlto nedaugelis padaro melą viso savo gyvenimo esme. Tikrai nedaugelis melą taip išaukština ir pakylėja, labai retas kuris įstengia sumaišyti melą su poezijos medumi. Tam reikia virsti tikru šamanu, užkrimtusiu magiškų grybų ir įkvėptai haliucinuojančiu. Rimas vertėsi tuo, kad prasimanydavo žmones, kurie niekad neegzistavo. Arba kurdavo istorijas, kurios niekad nenutiko. Tarsi šventasis Augustinas prisimindavo tai, ko niekad nepatyrė. Tačiau Augustinas šventai tikėjo tuo, ką prisimena, o Rimas žinojo, kad tiesiog meluoja.

Žvėrys arba gėlės taip pat meluoja. Tačiau žvėrys meluoja tik ieškodami patelės, patino ar maisto. Gėlės meluoja bitėms apie savo nektaro ypatingą saldumą vien norėdamos daugintis ir šitaip pratęsti savo būtį. Tik žmogus meluoja dėlei smagumo, tik žmogus gali melavimą paversti savo buvimo esme ar šamaniškų užkeikimų virtine.

Rimas buvo įsitikinęs, kad tokiu pribloškiančiu melagiu jį pavertė jo gimtasis miestas, visa jo prakeikta šalis. Šitas miestas melavo visuotinai ir pasibaisėtinai: senose gatvėse melavo kiekvienas namas ir net griuvėsiai. Čia melavo kiekvienas žmonių kūno judesys. Gimęs ir išaugęs Vilniuje, Rimas buvo lemties pasmerktas išvien meluoti. Jis tik pasirinko giliausią ir grakščiausią melo atmainą – tapo rašytoju. Toks melavimas bent jau retsykiais ką nors paguosdavo ar paglostydavo pasišiaušusį pasaulį.

citatos

autorius pamirštas

mano siela
pavasario ledo spalvos
mano siela pasveiks ir mes
būsim kartu
mano siela
lūžtančio dievo spalvos
mano siela šįvakar
vos vos

citatos

Jurgis Kunčinas. John Cambell: One Believer

Iš pradžių perklausyti šią dainą (31Mb .flac). Perskaityti jos lyricsus (puslapio apačioje).
Ir tik tada skaityti žemiau esantį tekstą garsiai klausant bedieviškai tobulo bliuzo.

Jurgis Kunčinas. John Cambell: One Believer = Tikintysis

Žmogus užgesina šviesą, leidžiasi tamsiai laiptais. Išeina į sutemusį parką – ar ne tu čia? Kažkodėl matau jį su plačiakrašte skrybėle, ji juoda. Žmogus panašus ne vien į save. Truputėlį į Jona Krikštytoją. Ir truputį į markizą de Sadą. Kažkas tarp jauno Sado ir seno Krikštytojo. Yra tokia neįspėjamo amžiaus vyrų su juodo drapo paltais. (šikart dėl drapo garantuoju). Man jis kažkur matytas. Panašus dar į Andrė S. – mesjė Žiūžo ir Keistutą Valentiną.

One Believer.

One Believer. Tikintysis. Jis ir Džonas Kempelas.

Tokių vyrų skvernai šluoja šaligatvių ledą. Arba ežero ledą. Kartais – ir Vilnelės krantą tarp Bernardinų ir Bekešo. O kartais, kartais toks vyras panašus į stovylą Bernardinų kapinėse. Tik šitas, kad ir labai lėtai, eina. Eina ir eina.

One Believer. Šiais laikais? Šičia? Sorry.

Taip. Sauja ryžių toje juodoje kišenėje ar sauja trupinių. Kam? Antims, gaigalams, o gal ir varnoms. Gal ir varnoms. Juk jų čia visuomet daug. Tamsu. truputėlis dramatizmo, mažytis sentimentas ir vos keli žingsniai iki nematomo išėjimo į paralelinį pasaulį. Kaip tu manai, Andre?

Galbūt. Kelio kilpa. Bliuzo kilpa. Glisono kilpa. Mazgelis atminčiai ir trumpai amžinybei.

“Kada praėjęs virš vandens, pakėlė kristus kalaviją…” Argi ne taip rašė žmogus – plevėsa Ramūnas prieš… taip, jau prieš ketvirtį amžiaus. “Po rudenėjančiu dangum guliu ir atkakliai nemirštu.” Ir taip jis rašė. Irgi- One Believer. Kaip Jėzus Kristus. Kaip Neronas. De Sadas. Brolis Klausas, šveicarų šventasis.

“Pakėlė Kristus kalaviją virš tavo, Jonai, pavardės.” Taigi, taigi. Virš šito slėnio, virš miesto, bliuzo, vandenvietės Nr.1, Tūlos namo su apside, suodinų debesėlio ir vienišo kauksmo kalėdinės mugės šurmuly.

Bliuzo angelas, mažus vaisvandenių buteliukus renkantis senutis, šaligatvį gremžiantis medinis kastuvas su “pielos” atraiža Vaitekūno kompozicijos apačioje ir gale. Apačioje ir gale. Iki kaulų smegenų nudiegia tas garsas. The trees are naked. Argi ne taip, One Believer? Nesigėdykit ašarų, jaunieji poetai, taip patarė vienas lenkų poezijos grandas. Teisybė, mėnulis kybo ne tik virš Vilnelės rėvų, bet ir virš miesto kloakų.

1969 metai. Džiazas Klinikų gatvėje. Keist. Valantinas.

1995 metai. Bliuzas Šiltadaržio skersgatvyje. Andre.

Tvenkinėlis Bernardinų – Jaunimo – Sereikiškių parke, kur dar ilgai po karo vandenį iš betono straublių švirkštė Trys tarybiniai Drambliukai. Netoliese stovėjo rudai dažytas Wermachto kino teatras “Vasara”. Kažkieno jaunystė prabėgo “sarajuje” – mediniam dansinge.

Džonas Kambelas, atrodo, čia buvęs. Juk jis dainuoja apie tave ir mane. Ir apie tą vyriškį juodo drapo paltu. Apie Judą, Neroną, Sadą.

Dabar tas vakaro vyriškis panašus į kresną operos dainininką. Daug mažiau į menų perpirklį arba ta Raseinių filosofą, nuolat kartodavusį: “Kovoje su savimi sąjungininkų niekuomet neturėsi!” Tiek to, apsieisim. Tiek to. “Pro rudus šito vakaro plaukus prasišviečia raudonas dangus.” Jonas Balčius, Liškiava. Irgi 1969 metai. Užkrito mat, užsiliko. Kaip dabar šitas Tikintysis. Štai eina jau tuščiom kišenėm, plodamas per snieguotus skvernus. Paslydo lęsindamas paukščius.

Taip man regis, klausant Džono Kembelo bliuzo “One Believer”. Tas vyras pareina namo ir kažką užrašo. Gal savo “hitą”. Vargu, ar Neronas buvo labai raštingas. Tačiau bliuzo esama ir nubudusios musės zyzyme. Ar naktį zvimbiančiame šaldytuve. Prisideda sugedęs arbatinis ir nukrenta vietnamietiška graviūra, kur pelės neša žuvį Katinui.

Kelios kuklios, garbanotos alyvos: nesigėdykit ašarų, jaunieji poetai! Jaunieji bankininkai, jaunieji kileriai, kilpų statytojai ir į jas įkliuvusieji! Čia ša baigiu, geriausi linkėjimai.

Tiek žodžių šios dienos Bliuzo evangelijoje. ONE BELIEVER.

citatos

Max Frish

Įsivaizduoju:

Žmogui atsitinka nelaimė, pavyzdžiui, jis patenka į autoavariją, veide pjautinės žaizdos, pavojaus gyvybei nėra, yra tik pavojus prarasti akių šviesą. Jis tai žino. Ilgą laiką guli ligoninėje aprištomis akimis. Jis gali kalbėti. Gali girdėti: paukščius parke už atviro lango, kartais lėktuvus, taip pat balsus kambaryje, nakties tylą, apyaušrio lietų. Jis užuodžia: obuolių tyrę, gėles, higieną. jis galvoja, ką nori, o jis galvoja… Vieną rytą tvarstis nuimamas, ir jis mato, kad mato, bet tyli; nesako, kad mato, niekam ir niekada.

Įsivaizduoju:

Jo tolesnį gyvenimą, vaidinant neregį, netgi prie keturių akių, jo bendravimą su žmonėmis, kurie nežino, kad jis juos mato, jam atsiveriančias visuomenines, profesines galimybes dėl to, kad jis niekada nesako, ką mato. Gyvenimas – žaidimas, laisvė, kurią suteikia paslaptis ir t.t (taip toliau)?

Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susikuria istoriją kurią laiko savo gyvenimu, arba net daugybę istorijų.

Jei Lila žinotų, kad aš matau, ji suabejotu mano meile, ir atsivertų pragaras, vyras ir moteris, bet ne pora; tik paslaptis, kurią vyras ir moteris slepia vienas nuo kito, daro juos pora.

Jis žino: bet koks savęs pažinimas, kuris negali tylėti, žmogų vis labiau menkina. Jis žino: tas, kuris negali tylėti, nori kad kiti pripažintų jo savęs pažinimo didybę, kuri iš tikrųjų nėra didi, jeigu negali tylėti, ir žmogus tampa dirglus, jaučiasi išduotas, norėdamas būti suprastas žmonių, tampa juokingas, ambicingas, ir tuo labiau, kuo mažiau save pažįsta. Tai, kas pasakyta yra pasakyta visiems laikams.

citatos

Teisuoliai

Žemėje gyvena ir visais laikais gyveno trisdešimt šeši teisuoliai, o jų paskirtis – pateisinti pasaulį Dievo akyse. Teisuoliai vienas kito nepažįsta ir gyvenime verčiasi skurdžiai. Jeigu žmogus sužino, kad yra vienas tų trisdešimt šešių teisuolių – iškart skausmingai numiršta, o jo vietą užima kitas, kur nors visai kitame pasaulio krašte. Tie teisuoliai palaiko žmonių pasaulio egzistenciją. Jeigu jų nebūtų – Dievas seniausiai būtų sunaikinęs žmonių giminę.

Teisuoliai atkakliai gina ir teisina pasaulį nepaliaujamame Dievo teisme. Pačiu savo buvimu kantriai aiškina Dievui žmogaus netobulumą ir nuodėmių neišvengiamybę. Savo gyvenimu aiškina Visagaliui Jo paties sutverto pasaulio dėsnius ir neleidžia Jam imtis niršių veiksmų. Visagaliui labai nepatinka Jo paties sutvertas kūrinys. Kaip tikras menininkas vis grasina jį sudaužyti į šipulius – tikriau sakant, išskaidyti į atomus ir vėl paleisti beprasmiškai zuiti neaprėpiamoje Visatų begalybėje. Vien trisdešimt šeši teisuoliai kol kas išsaugo pasaulį, nė patys to nežinodami. Galbūt slaptinguose pusiau sapnuose jie beveik suvokia turį ypatingą paskirtį, tačiau tikrąją lemtį sužino nebent paskutinįjį akimirksnį prieš mirtį. Jie taip ir negauna jokio atlygio už savo teisuoliškumą: nei iš Dievo, nei iš žmonių.

R.Gavelis ‘Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste’

citatos

Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus Mieste

Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos įį žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
Mato, 13, 37-43

1. Kelias

Ten bus verksmas ir dantų griežimas – tai tikrai. Čia jau dabar yra vien grynas verksmas ir pavojingas krūminių dantų griežimas per miegus. Kai žvelgi į nušiurusią plokščių stogų liniją iš apačios, beakiai Koralų namai nebeatrodo tokie šiurpinamai klaikūs. Tiesa, jie griūte griūva ant šiukšlino kiemo ir apšepusių praeivių, kiekvieną akimirksnį gali užvirsti ant viso pasaulio ir priploti jį tarsi sušvinkusią medūzą. Grąžinti būti į pirmovišką pasaulio medūzos būseną, praatomonį Kosmoso priešaušrį: į birias tarpžvaigždines dulkes, o gal net pirmykštį varlių kurkimą. Tai kraują tirštinanti ir smegenis stingdanti perspektyva. Koks nors menkesnės dvasios žmogus galėtų mirtinai išsigąsti, kad tuoj bus yrančio pasaulio sutraiškytas. Bet aš visiškai nebijau: įstengiu nulaikyti tuos griūvančius namus vertikalioje padėtyje vien savo valios jėga. Įsakau jiems stovėti nykia beake greta, o jie klusniai stovi. Slogiai blizgantys jų langų stiklai niekur neveda ir nieko neslepia. Koralai seniausiai nebeturi jokių kerinčių paslapčių, vienintelė niekam neišduodama jų paslaptis esu aš pats.

Aš tikrai esu paslaptis, nes netgi pats savęs nepajėgiu perprasti. Juolab neįstengiu perprasti plokščių Karoliniškių stogų linijos hieroglifo. Šio pražūtingo rajono esmė nenusakoma jokiais hieroglifais, kuriuos būtų įmanoma užrašyti ir perskaityti. Šio pasaulio esmė yra neužrašoma – beveidė ir bežodė. Begarsė, bespalvė ir bekvapė tarsi pačios nuodingiausios dujos. Nuodingasis Karoliniškių zarinas įsiskverbia ne į plaučius, o į pačią žmogaus sielą, idant išdegintų iš jos bet kokią gyvybę. Čia rytais nepateka saulė, o vakarais nenusileidžia. Net šunys čia ilgesingai liūdni ir tyliai pamišę.

Koralais Karoliniškes pirmasis praminė Obuolių Petriukas, juodas Voodoo žynys, nykusis Vilniaus filosofas. Tik paskui tą pavadinmą nusičiupo plačioji publika. Petriukas visa kam pirmasis sumano pavadinimus, jis sugalvojo bene pusę paplitusių naujadarų. Jis atkeliavo į šį nelemtą miestą iš Alisos atrastos Stebuklų šalies. Pats jis toje šalyje ir tebegyvena – bent jau diduma savojo laikrodžiais neišmatuojamo laiko. Todėl Obuolių Petriukas retai apsirinka – tačiau šįsyk smarkiai prašovė pro šalį. Šitame rajone nėra jokių koralų, atolų, rifų nei lagūnų – čia apskritai niekad nebuvo jūros, net priešistorinių asiūklių laikais.

Gal derėtų šį pelėsių rajoną vadinti Karoliais? Galbūt tie blyškių langų stačiakampiai tikrai yra karoliukai, suverti ant tūkstančio nematomų siūlelių, todėl pavieniui neturi jokios prasmės. tačiau už tų stiklų tūnantys žmonės naiviai įsivaizduoja, kad jų gyvenimas prasmingas, o jų blyškūs veidai iš prieškambario veidrodžių vogčia tvarko ir judina visą pasaulio vyksmą. Vargšai naivuoliai Koralų žmonės. Koralų arba Karolių – jei šį atodūsių rajoną vis dėlto pervadintum kiek kitaip.

Tačiau tuomet, bemiegę Karoliniškių naktį bugščiai užsimerkęs, sielos akimis tegalėtum išvysti vien milžiniškus gintaro karolius. Gintaro ir tik gintaro, nes kitokių karolių geltonkasių lietuvaičių krašte net norėdamas neįsivaizduosi.

R.Gavelis ‘Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus Mieste’

citatos

Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras

Keleivi, tai tu pasakyk kitiems. Pasakyk Lietuvai, tark žodį kaimynams: Sobra tode Sarmatia el sielo despejado. Virš visos Sarmatijos giedras dangus. Todėl nesarmata pasakyti: niekur neik! Neik iš namų, net jei galėsi į juos sugrįžti, būk tremtiny gimtinėje. Masks of Exile innumerabile est. Pagalvok apie kates, katiušas ir katiušas. Pamąstyk apie červoncus, Červenę ir baltus lietuvių valdininkų rankogalius parduodant sovietams bazes. Kelias maitina sielą, bet ne kūną, atmink ir tai. Net jei kojos sveikos ir viduriai sveiki, prisimink – turėjai teisę rinktis: žūti namie, kelyje ar svetur, kartais taip toli, tokia svetima pavarde bei vardu, kad tave pamirš tuojau pat, dar nespėjus sniegui užpustyti palaikų ar užversti duobės.

     Keleivi. Nekraupinsiu nei tavęs, nei žygio draugų – basakojų maldininkų su ryšeliais ir keiksmais lūpose, tariamais iškart po maldos, neatsiprašius Viešpaties, kuris juk seka kiekvieną žingsnį – vargas reikalaujantiems įrodymų, kūniško apreiškimo, malonių sau ir dangaus keršto artimui arba nematomam priešui – goduliui, gašlumui net senatvėje, apie kurį įtikinamai pasakojasi apsišaukėlis vienišius – kūno jis geidžias, kūno, katalikui niekingo dalyko, kraujo, kris jame snaudęs septynis dešimtmečius ir nubudęs, išvydus klebonijos grindis mazgojusios paleistuvės rietus. Keleivi – nuodėmių namuose tau niekas neatleis, svetur už jas būsi nudobtas – nesvarbu – Sibiro kaime ar Bronkse, Ispanijos vynuogyne ar švediškų braškių plantacijoj. Vėlai įsirpsta Šiaurėje uogos! Laikas kelti bures, vėdint pažastis, slėpsnas, – žmogus išeina rūstus, visais sentimentais pasišluostęs plaukuotą užpakalį, viską iš eilės prakeikęs, visko išsižadėjęs, visko, dėl ko sriūbaus svetimoj šaly prie bokalo drungno alaus; todėl ir niek niekur iš namų, už viską atsiimsi čia, atsitiesi už neteisybes, bent mintyse susitarsi ir pasiteisinsi; nedidelė tai paguoda, bet nieko geresnio tuo tarpu negaliu pasiūlyt, tu džiaukis, kad višta padėjo pusryčiui kiaušinį ir kudakuoja kaip kekšė po visą kiemą, džiaukis, kad atnešė laikraštį, kuriame aptikai, kad tau vis dėlto grąžins drebulyną su gabalu beržynėlio, kuriame tavo prosenis kažkada parsigriovė kaimynų vienturtę – visa tai galbūt atiteks tau; galąsk kirvį, pjūklą, galvok apie talką ir miškovežius – viską juk iškart iškirsi, išgabensi, tiesa? Antai ir keli ąžuolai palei vandenį ošia – kirviu juos, kirviu! Namai, keleivi, visuomet truputėlį siurrealistiški, viskas čia sureikšminta, išdidinta iki Visatos formatų – ne kapai tave čia laiko ir ne žemė kaipo tokia – kerštas, pavydas, neapykanta, štai tvirčiausi sėslumo sąjungininkai – tas vienuolis šimtąkart galėjo išvykti ten, iš kur gimtavietė būtų atrodžiusi pasaulio kraštas, per šitiek metų būtų pakitusi ne tik jo artikuliacinė bazė, bet ir visos iki vienai skaidulos bei korpuskulos – iki vienai! Žvėrys niekad nesikalba apie gamtą, jie mindo ją, naudojasi ja ir tręšia savo išmatomis, žvėrys organiškai prisiriša prie savo mėšlo, atmatų ir priešų, atmink tai, nakvodamas po tiltu, nebūtinai Bruklino, atmink tai, laukdamas traukinių, moterų, išmaldos ar žmogaus, kuris pažadėjo tau darbą, pastogę ir pusryčius – veltui lauksi, o kai sulauksi, paaiškės, kad viskas pavėluota, kad tau norisi tik vieno, voliotis su begėde šiauduose ir dulkėse, plūstis su tokiu pat kaip tu ir tiesiant drebančia saują variokų pirktis alų plastiko butelyje.

     Graudenu ir pats graudenuosi. Graudentojas galėtų virsti profesija, amatu, pretenduojančiu į pamokslininko triūsą – minioje visuomet atsiras sentimentalus kvailys, kuris patikės tavo tauškalais, bet net garsūs poetai sako—man pakanka savo dešimties skaitytojų, net devynių pakaktų. Man pakanka pustuzinio žvirblių ant skiedryno, pakanka akimirkai nutūpusio kėkšto ar žalvarnio, štai jis atgręžė snapą, pasižiūrėjo apvaliom akutėmis, nusisuko ir purptelėjo ant kitos šakos, o dar už akimirkos jo jau nebematai, amžiams išnyko! Nieko, kitas atskirs.

     Kelio neatsižadėk, tačiau vis tiek netesėsi – dingsi kaip vagis, paryčiais – pirmu autobusu ar pakiemiais iki plento, savąjį šunkelį kada nors atrasi, juo ir sugrįši, šlapimu ir prakaitu apšlakstęs teritoriją, kuri niekuomet tau nepriklausys, esi juk šunšunis, pasirengęs uodega iškirsti prosenio beržyną su drebulynu, jo ąžuolus, iš kurių galėtum pasidirbti karstą – iš tuštybės, puikybės, gyvųjų pavydui. Kaliausę paprašyk pastatyti ant tavo kapo, keleivi – baidys ji ir kapinių vagis, ir senus priešus: švankią, padorią kaliausę su juodu skribsiu ir storu, eglute, švarku – iš tolo ji primins ne tik sumautą tavo gyvenimą, bet ir kelią, kurio vienetais matuojama amžinoji širdgėla, kerštas, neįvykdyti ketinimai, moterys, iki kurių prieiti pristigo ir proto, ir pajėgų, viskas, ką lengvai pamiršti ir palieki kitiems – skolas, netesėtus pažadus, tuščius butelius ir nukleiptus batus – kelionė kaip žanras yra neapibrėžiama, tik baigiasi ji vienodai – arba liūdnu sugrįžimu, arba kankinamai ilga mirtimi svetur, nebūtinai po Reino liepomis ar dykumoje.

     Pasakyk, keleivi, atvykęs į Hopdeilį ar Saratovą – jau suku ienas atgal, duokit tik atsigerti to, ką turit po ranka, parūkau ir einu namo, liūdna čia, nėra su kuo kaip reikiant išsibart, niekas čia manęs nelaisto, netręšia – dvesiu, varvinu syvus, o prigyt nesiseka. Ir nesiseks, tai žino net atkakliausieji – nepadės nei degtinė, nei žolė, šmėkšosi it pakaruoklis, vaidensies pats sau; keleivi, gal kas parves namop bent tavo šešėlį, jei tik neįkeisi jo, neužstatysi smuklėje ar girtas neamesi uoste arba patiltėje:

aš čia svetimas prie jūros
kelias sugaištas ir laikas
niekas manęs neatpažįsta –
nei žalia banga ne tu

aš čia svetimas ir mano
kaltės trigubai išauga:
dvoks ant kranto visą dieną
negyva grasi žuvis

     Gana, nebelinksniuosim ir nebeasmenuosime – kelias telieka būtajame dažniniame laike, kitos tautos nė tokio neturi: kelias, kelio, keliui, kelią… Laukas, pieva bei kryžius tik papildiniai, kintantys elementai, prasmę praradę simboliai, nykios kelio dekoracijos, visuomet rymančios, žviegiančios, mūkiančios ir liepsnojančios pragaro liepsnose – gera čia gyvent ir mirti, tiesa? Aš grįždamas kartą iš girios sušalęs – taip Putinas išvertė Nekrasovą po iškylos prie (1/49) minėto tiltelio, kur jau niekad nebegrįšim. Galbūt, paspaudę koją, tik pereisime juo, neketindami nei sugriauti, nei sukelti vibraciją: gi žiūriu atšliaužia prieš kalną rogelės, / prikrautos sausų žagarų ir šakų… Arkliukas vos tempia, šalia jo iš lėto… tiesa, anuomet žmonės čia dar žagaraudavo, Putinas ir Nekrasovas, žiūrint iš tolo, gyveno visai panašiu metu; prezidentas Putinas žagarauja jau kitaip, netikit?

     Keleivi, pasakyk Lietuvai, mes žuvome…

J.Kunčinas ‘Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras’