Be antraštės

2003.05.27, 07:48

Eilinė dozė rytinių paistalų. Jei būs tokia pati nuotaika, galbūt rašysiu pratesimą.

Nebuvo tą dieną išeities. Priešais stovėjo šlykšti juoda siena, kurioje kažkas išdaužė skylę ir pavadino ją langu. Žiūrėjau į pasaulį pro tą langą. Kažkokie padarai (įtartinai panašūs į žmones) kasė duobę. Tik neaišku kam: ar sau, ar priešui savo? O gal draugui?

Mano dėmesį patraukė kažkoks judesys ant sienos. Tarakonas. Vis tik kažkas dar ir be manęs gyvena šiame kambaryje. Jaučiau kaip pamilstu tą vargšą sutvėrimą. Nors dėl jo vargšiškumo dar galėjau ginčytis. Laisvas aš ar laisvas jis? Jei laisvas aš tai kokio velnio ant to lango plienines grotos? O jei laisvas jis, tai ką veikiu čia aš? Kažkokia keista logika. Pats jau painiotis pradėjau. Bet nesvarbu. Nepamenu nei kas, nei kada mane čia uždarė. Dievas? Priešai? Ar draugai? Girdėjau (kada tai buvo?), kad mano smegenys blogai dirba. Nors keista. Kiek suprantu iš savo vidinės būsenos nesu aš pamišęs. Na gal šiek tiek. Bet juk visi gyvi ir mąstantys padarai šiek tiek pamišę. Kitaip žmonija greit išmirtų.

Girdžiu: tamsta nenorėtum narkotikų? Girdžiu: norėčiau... Po to kažkokios vizijos, tamsa, skausmas. Lyg tikram gyvenime. Ar tai ir yra išgirtoji palaima? Ar tai ir yra rojus? Jei ir mirtis tokia... geriau keliaučiau į pragarą.

Įsivaizduoju: patekau į pragarą ir išgirdęs riksmus, dejones, juodus velnius (o gal rudus?) murmteliu sau po nosimi: ir nieko naujo po saule. Velniai tai išgirdę išvijo mane iš pragaro. Ir kur po to aš galėjau eiti? Į rojų? Jei jau mane išvarė iš pragaro... Kurgi begalėjau išvis eiti?

Keistos kažkokios haliucinacijos. O ar haliucinacijos gali būti normalios? Gal aš vis tik iš tiesų pamišęs?

Gal taip ir toliau mąstyčiau, bet priekyje manęs vis dar ta pati juodoji siena, tas pats grotuotas langas, ir vis dar tie patys padarai. Ir vis dar vyksta duobės kasimas. Stebiu juos.