Browse Author by nezinomas
Portugalija-Vilnius

Solo 38

Paskutinė diena kai myniau dviratę. Kilometrų nedaug, vėl iki Venecijos, bet lyjant smarkiam lietui. Lieka dvi paras pasivažinėti autobusu.

Kol kas nerašysiu kelionės apibendrinimo, gal nerašysiu jo išvis, viskas ką norėjau pasakyti esu parašęs dienoraštyje, o kas liko neparašyta, liks gyventi mano atmintyje arba bus pamiršta.

Sunkiausia šiai dienai yra netekti laisvės. Laisvės važiuoti kur nori, laisvės gyventi čia ir dabar. Prisimenant grįžimą iš ankstesnių kelionių, jau dabar žinau, kaip bus sunku įprasti prie kasdieninės rutinos. Bet visa tai praeis. Liks prisiminimai. Net dabar galiu pasakyti, kad prisiminimai patys šviesiausi. Buvo keli niūresni epizodai, bet jų tiek mažai, kad nepagadintų net medaus statinės. O tamsios žiemos vakarais galėsiu prisiminti kelius kuriais važiavau, žmones kuriuos sutikau, istorijas kurias išgirdau.

Dienos nustebimas: suprasti ką aplink kalba žmonės! Šitiek dienų žmonių kalbos buvo nelyg baltas triukšmas, girdėdavau šalia manęs tariamus žodžius, bet nesupratau jų prasmės. Galiausiai nustojau stengtis ką nors suprasti. Vėliau nebegirdejau net žodžių. Taip nutinka prie jūros, po kiek laiko, jau nebegirdi kad ji ošia.

O šiandien – boom – aš suprantu aplinkinius. Kaip keista.

Portugalija-Vilnius

Solo 37

36 diena prabėgo maždaug taip: lyja, miegu valgau, miegu valgau, miegu valgau YouTube Queen vynas, miegu.

Nuvažiavau šiandien iki Venecijos. Potvynio kaip nebūta, saulė, šilta. Tik turistų minios. Net tokį vėlyvą rudenį. Iki Venecijos traukinių ir autobusų stočių nuteistas puikus dviračių takas. Tik reikėjo paieškoti kur prirakinti dviratę. Matau stulpą aikštėje, prie jo stovi carabinieri, rodau kad norėčiau prie to stulpo prirakinti dviratę, pareigūnas juokiasi ir sako, no problem, rakink.

O Venecija? Gražu joje. Tik jaučiausi lyg vaikštinėčiau po disneilendą. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog taip jaučiausi. 

Portugalija-Vilnius

Solo 35

Kad ir kaip man pačiam būtų neįtikėtina, bet atvažiavau į Veneciją. Ok, ne į patį miesto centrą, bet visai šalia. Negaliu patikėti, kad aš tai padariau: kirtau 4 šalis, numyniau beveik 3500km. Ir visa tai vienas. Nežinau kaip turėčiau jaustis. Nežinau kaip jaučiuosi. Kol kas esu pavargęs ir nelabai suprantu kas vyksta.

Žinau tik vieną, praėjus kuriam laikui, mėnesiui, metams, ši kelionė man liks vienu iš neįtikėtinų dalykų kuriuos esu padaręs savo gyvenime.

Pavyko šiandien beveik visą kelią nuvažiuoti sausam. Tik atvažiavus į kempingą ir įsikūrus namuke, pradėjo lyti. Smarkiai. Nuo vėjo gūsių dreba visas namas. Vis dar lyja. Vis taip pat smarkiai.

Skaitau šiandien naujienas ir – tadam! – šiandien 70% Venecijos apsemta. Neviltis menkas žodis apsakyti kaip jaučiuosi. Būti per kelioliką kilometrų nuo miesto, kurį visad troškau pamatyti ir staiga jame potvynis, kokio nebuvo dešimtmetį.

Portugalija-Vilnius

Solo 34

Jau šešta diena Italijoje. Važiuoju ir vis dairausi ieškodamas vietos palapinei. Jokių šansų kol kas. Trobos, dirbami laukai, tvoros, žmonės. Ir apie kokią palapinę kalba, jei reikia paieškoti vietos kad nusičiurkšt. Jo, su wild kempingavimu šioje šalyje nekažką.

Iki Venecijos liko 55km ir tada dvi dienos poilsio. Kūnas jau rėkte rėkia: žmogau! laikas būtų šiek tiek pailsėti. 

Raudona raudona kur bepažiūrėsi
Portugalija-Vilnius

Solo 33

Gražūs man tie dvigubi skaičiai.

Debesys kelis kartus taikėsi pratrūkti lietumi, bet nelabai kas jiems gavosi. Toks pusiau lietus nelietus.

Pradėjau gyventi pabaigų laukimu. Laukiu šio nuotykio pabaigos. Laukiu kada grįšiu į namus. Bet kartu visai nesinori baigti šio važiavimo per Europą. Taip ir važiavau visą dieną priešingų jausmų tąsomas.

Prisiminiau šiandien A.Camus. Grįžus reiks iš naujo perskaityti ‘Maras’, ‘Svetimas’, ‘Krytis’. Nes kada jas skaičiau? Tikriausiai mokykloje arba kiek vėliau. Bet ne tokiame amžiuje tas knygas skaityti.

Kaip sako vienas žmogus – Camus vis dar teisus ir žmogus visad yra vienas.

Portugalija-Vilnius

Solo 32

Jau jaučiu kelionės pabaigą. Nebelabai įdomu kokius kelius parenka navigacija. Nelabai domina aplinkiniai kraštovaizdžiai. Kalnai jau kadais baigėsi, aplink lygumos, šiek tiek nuobodu.

Italijoje, kaip ir Prancūzijoje, žiūrint į žemėlapį niekad neatspėsi kas laukia pasirinktame kelyje. Tos pačios kategorijos ir platumo keliai gali skirtis kaip diena nuo nakties. Viename pravažiuoja tik keli automobiliai per valandą. Kitame – krovinių ir paprastų automobilių pragariškas srautas. Šiandien gavau tokio pragaro daugiau nei 40km. Bet kai jau kelionės pabaiga čia pat, susiimi ir mini. Nejauku, žinoma, kai per pusmetrį lenkia fura.

Milano dydis neįsivaizduojamas. Galvojau, kad esu nutolęs nuo jo mažiausiai 40km, bet už Pavia miesto pamačiau raudonai perbrauktą Milano ženklą. Turėjau lipti nuo dviračio ir tikrinti žemėlapius ar tikrai į tą pusę važiuoju.

Portugalija-Vilnius

Solo 31

Šių dienų manasis ritmas: ryte prieš 8 jau kelyje, iki pietų nuvažiuoju daugiau nei pusę dienos kelio, ilgai pietauju, geriu vyną, skaitau knygą. Kartais net kelias valandas. Taip darau dėl to, kad žmonės gali priimti tik vakare (šis laukimo etapas labiausiai ir nervina paskutinėmis dienomis). Vakare, iki sutemų, vėl kelyje.

Ryte važiuoti turbūt smagiausia. Matai tekančią saulę, bundantį pasaulį, keliai dar tušti, maloniai vėsu, kilometrai bėga visiškai nepastebimai.

Vakare taip pat, tik kitaip, smagu. Rimstantis po dienos darbų pasaulis, ilgėjantys šešėliai, vėstantis oras.

Nuo ryto niūniuoju V.Kernagio dainos žodžius – ‘Ši diena taip dėsningai pabrango’. Nežinau kodėl. Nežinau iš kur tai. Tiesiog. Dar viena diena taip dėsningai pabrango.

O rytai čia gražūs
Portugalija-Vilnius

Solo 30

Jau trisdešimt dienų kai vienas. Negalvojau, kad pasieksiu tokį skaičių. Galiu tik patvirtinti ką esu sakęs Solo 4 įraše: keliauti vienam yra tobula. Taip būna blogų dienų, bet jų kol buvo tik pora.

Temperatūrinių ekstremumų diena. Ryte +5, vidurdienyje +12, pavakary +28. 

Šeštadienį į visą šiaurinę Italiją ateina lietus. Daug lietaus. Nusimato šlapia kelionės pabaiga.

Siauri keliukai ir idiliški vaizdai
Portugalija-Vilnius

Solo 29

Sunki šiandien diena. Esu pastebėjęs, kad visad taip nutinka po pilnų euforijos bei sunkių dienų. Raumenys sumedėję, nuotaika melancholiška. Kartu nauja šalis, reik priprasti prie kelių ir vairuotojų, papročių ir taisyklių. 

Šiandien toji diena, pirmoji iš tikrųjų, kai tikrai pajaučiau, kad jau viskas, užteks, noriu namo. Bet norai, kartais jie ir lieka norais, dar liko daug kilometrų (ok, nebelabai daug, gal kokie 400, bet kas tai yra kai lygini su 3000). Liko dar, iki namų, 13dienų. Bet sutapk tu man taip, grįžti namo per savo gimtadienį.

Važiuodamas prisiminiau kažkieno pasakytus žodžius: aš mačiau šitiek daug, aš supratau tiek mažai.

Alpės liko už nugaros
Poilsis
Fone ne debesis, vakar šalia to kalno važiavau
Portugalija-Vilnius

Solo 28

Paryčiais negaliu užmigti, vartausi nuo šono ant šono, mintys sukasi apie tą patį – važiuoti per Col Agnel perėją ar nevažiuoti. Galų gale pasakiau sau: turi maisto penkioms dienoms, gali išgyventi iki -15°C, jei bus perėjoje kažkiek sniego, tikrai prasimuši. Prisimink kitus keliautojus apie kuriuos esi skaitęs arba pats sutikęs. Nuspręsk dabar, arba kaip sako anglai: fuck it or leave it. Velniop, pasakiau sau, važiuosiu!

Ir išvažiavau.

Col Agnel yra viena sunkiausiai mano įveiktų perėjų, neatsimenu, kad būčiau taip sunkiai minęs pedalus. Sunkus dviratis neprideda lengvumo, kiek suprantu. Kol dar įkalnės laikėsi ties 5% – 7% buvo visai smagu, pačios žemiausios pavaros, mini, daineles dainuoji, minteles galvoji. Bet kai įkalnės  šoktelėdavo iki 10% ar 12% jau dainos neberūpėjo. Sukandi dantis ir spaudi pedalus. Vėliau jau nebereikia dėmesio į dviženklį statumo skaičių. Juolab, kad link pabaigos tik tokie ir buvo. Nebežiūrėjau kiek km liko, tik dirbau, karts nuo karto pasigrožėdamas kalnais. Bei stodamas atgauti kvapą, šį sykį labai aštriai pajaučiau, kad esu daugiau nei 2km virš jūros lygio. Vienok, buvo žiauriai sunku.

Ir nei sniegą sutikau, nei kelias buvo uždarytas.

Vienas ratas Prancūzijoje, kitas Italijoje
Itališkos Alpės
Portugalija-Vilnius

Solo 27

Štai kas yra gyvenimas, kas yra tikrieji išgyvenimai, kurių siekia nuotykių ieškotojai, štai kas rūpi menui – parsiradimai pas artimuosius, sugrįžimas į save, būties atsinaujinimas. B.Pasternak “Daktaras Živaga” vakar surezonavo skaitant šią knygą.

Ryt laukia 40km ir 1900m į viršų. Pasiskaičiau apie Col Agnel perėją. Trečia aukščiausia asfaltuota perėja Alpėse. Du kartus važiavo Tour de France ir du kartus Giro d’Italia. Bus įdomu.

Įrašo atnaujinimas.

Cyr, toks vaikino vardas iš warmshovers, kai pasakiau kurią perėją įveikti ruošiuosi, pasakė, kad ji iš Italijos pusės uždaryta. Greitai skaitau Italijos naujienas, kelias tikrai uždarytas dėl prastų orų, atidarys tik birželį, jau prisnigo. Spėju, jei kelias uždarytas, tai sniego niekas ir nevalo. Iš Prancūzijos pusės lyg ir atidarytas tas kelias. Galėčiau rizikuoti ir važiuoti, bet ar yra prasmė prisidaryti ant savo durnos galvos nereikalingų problemų? 

Portugalija-Vilnius

Solo 26

Porą dienų važiuoju per Toussaint kraštą. Kas žaidė Witcher 3 mane supras, o tie kurie nežaidė paieškokit paveiksliukų internetuose.

Vakar ištiko pirmas rimtesnis ir tuo pačiu pats juokingiausiais dviratės gedimas. Bevažiuojant iš po dviratės išskrenda metalo gabalas, sustoju, susirandu jį, labai keistas varžtas su veržle, hm, galvoju, mano dviratėje tokio varžto tikrai nebuvo ir numetu jį ant plento. Atsisėdus ant balnelio, pajaučiu kad sėdėsena pasikeitė. Tikrinu balnelį. Aha, taigi tas varžtas iš balnelio odos įtempimo mechanizmo! Einu ieškoti varžto. Labai tingiu remontuoti, ten tik trys dalys, bet neprisimenu, kaip jas sudėti, aij, bent jau šiandien, o gal ir iki kelionės pabaigos nuvažiuosiu ir su tokiu balneliu. Po kelių kilometrų užpakalis man sako, tu gal ir nuvažiuosi taip sėdėdamas, bet aš tai ne.  Hm, reikia klausyti ką sako tavo užpakalis. Ypač ilgose dviratinėse kelionėse. Ieškojau internetuose kaip reikia surinkti Brooks balnelio įtempimo mechanizmą ir ir jį taisyti.

Šiandien jau matosi Alpių viršūnės. Džiugina, kad dar nebaltuoja, vadinasi dar nesningo. Pasirinkau mažesnį kelią, vietoje judraus, bet vietoj 2000m perėjos, gaunu 2700m. Vienur laimi, kitur pralaimi.

Mintys kažkokios susijaukusios, lyg ir nėra kur skubėti, bet rankos skuba lyg paklaikusios, mintys šokinėja nuo vieno objekto prie kito. Nors dar liko dvylika minimo dienų, bet jau imu galvoti, o kas toliau? Ir kaip reiks sugrįžti į tą aną gyvenimą?

Vakar vakare galvojau sėdėdamas palapinėje, pastatytoje kažkur miške, kiek dabar dalykų neturiu: dušo, interneto, jaukios lovos, šilto kambario (1km aukštyje jau vėsu), etc. O kartu kiek daug, ir daug daugiau, turiu: saulėlydį ir saulėtekį kalnuose, tylą, svirplių griežimą, milijonus žvaigždžių, beveik pilną mėnulį.

šio ryto perėjos viršuje (1302m)
Portugalija-Vilnius

Solo 24

Kaip čia man gaunasi su tuo planavimu, kad dienos pabaigoje, kai kilometražas viršyja daugiau nei 80km, atsiduriu dideliame mieste? Žinoma žinojau, kad kirsti Rhōne upės slėnį nebus lengva, bet kad sutiksiu tiek miestų ir automobilių, nesitikėjau. Bet man gi atostogos pasakiau sau, bliamba, Atostogos! Daug negalvodamas užsisakiau viešbutuką Bolléne centre, nes nagi, atostogos!

Su Garminu kažkaip santykiai sunkiai mums einasi. Šiandien prie parduotuvės, kažką primaigiau (mėgstu aš kažką paspaudžiau, o jis neveikia, bais juokiuosi iš tokių technikos vartotojų, bet kad pats taip padarysiu…) ir nuvažiuoto dienos maršruto neliko. Tiesiog. Pfff. 

Pasėdėjau, kelis puslapius pamaigiau, maždaug atkūriau. Džiaugiausi tuos darbus darydamas, tuo, kad kiek galima padaryti šiais laikais su smartfonu. Gal kažkas ne taip patogiai darosi kaip su klaviatūra ir pele, bet viską ką noriu įvygdau. Anadien, net šio puslapio kodą pataisiau, į bicbucket commitinau, serverį per ssh perkroviau ir viskas su smartfonu.

Žmonėms klausiantiems, o tu tikrai nevažiuosi iki Lietuvos, sakau kažkieno pasakytą mintį – galbūt aš nenuėjau ten kur ketinau, bet užtai aš sustojau ten kur norėjau.

Portugalija-Vilnius

Solo 23

O kur dingo Solo 22? Taip jau kartais nutinka, ima dienos ir dingsta.

Jau antrą dieną važiuoju mažais, gražiais ir neapkrautais keliais. Kraštovaizdžiai ypatingai gražūs. 

Kartai palyja, kartais šviečia saulė, kartais debesuota, bet ar tai svarbu? Svarbu tai, kad džiaugiuosi tuo ką darau, kaip darau, kodėl darau.

Jei labai labai giliai įkvėpiu, pačiais juslių pakraščiukais jau užuodžiu Alpes. Apie jas kol kas atsargiai ir rezervuoati galvoju. Patyrę dviratininkai sako, kad tokiu metu perėjų viršuje jau galima sutikti sniegą. Matysim, liko tik kokie niekingi 300km.

Ryte rūkas, tirštas
Atpūtas
Nuotraukoje net 50% nesimato mano matyto grožio
Portugalija-Vilnius

Solo 21

Šūdliavos diena.

Prasidėjo viskas naktį, kai pabudęs supratau, kad palapinėje didžiausia bala. Oho, galvoju, gerai lyja (lyjo stipriai, netgi labai), kad mano palapinės du dugnai nelaiko vandens. Sukėliau rūbus ant tašių, tvirčiau susisukau į miegmaišį, kilimėlis pas mane storas, kaip nors nenuskesiu. Ryte supratau iš kur tiek vandens palapinėje – tris metus ją stačiau neteisingai (nuginiekosau inžinierius, didysis turistas), ne iš tos pusės uždėdavau viršutinio tento atotampas, dėl to vanduo tiesiog kliokdavo į tarpą tarp dviejų dugnų.

Nenuvažiavus nei 20km jau esu šlapias, batai pilni vandens, ir čia tie su kuriais galiu braidyti po balas nesukdamas galvos. Bet greičiausiai šūdkelnių nuo lietaus darbas, pro jas kaip pro rėtį vanduo varo į vidų, tada per kojas į batus. Nors ką čia tie batai, net Marmoto striukė, kuri atlaikydavo visus vandens kiekius, ši kartą, su tuo lietumi ir priešpriešiniu vėju, nebesusitvarkė.

Kaip tyčia kelias toks, kad pakelėje jokios būdelės, kaimuose jokios bažnytėlės, nieko, šlapi medžiai, šlapias asfaltas. 

Kai radau autobusų stotelę, buvau nejuokais permirkęs, kojos žliugsėjo. Kol persirenginėju, pietauju, žinoma, kad lyti nustoja, lenda saulė. Negaliu patikėti. Nes jau buvau susiruošęs imti viešbutį, kuris už kelių šimtų metrų. Bet tai kaip tu varysi į viešbutį, kai oras taisosi? Vėl išvažiavus į kelią, už kelių kilometrų, vėl tas pats stiprus lietus. Kitame miestukyje bučiuoju viešbučių durų rankenas. Spjaunu į viską, esu piktas, šlapias, pavargęs, minu pas žmogu iš warmshowers, iki jo dar likę 36km. Lietus? Px tas lietus, kai taip ar taip jau šlapias.

Kad nebūtų maža, Garmin navigacija, taip pat nusprendė, kad jei jau sunki tau ši diena, tai ir aš paišdykausiu (šioje vietoje turiu pasakyti, kad mano kaltės irgi esama, nesutikrinau kas per maršrutas, juolab, kad kelias dienas prieš tai garminas parinkdavo tiesiog tobulai). Tai taip atsidūriau judriame kelyje su daug fūrų ir tai lietui lyjant! Dar pasivažinėjau po miestą, nors buvo galima jį visai lengvai apvažiuoti. Well played Garmin, well played.

Bet rytoj jau kita diena. 

Tai heinekenai aikš čion, pabendrausim šiek tiek.

Portugalija-Vilnius

Solo 20

Visą dieną važiuoju upės Lot slėniu. Kur bežiūrėtum, kairėn, dešinėn, priekin, atgal, visur taip gražu, kad net jau ir fotografuoti nustojau.

Pirma laukinė nakvynė Prancūzijoje, iki warmshowers žmogaus nebeturėjau nei laiko, nei noro, nei jėgų minti. Bus gerai ir miške.

Tik pabaigiau statyti palapinę ir kuistis su daiktais, pirmieji lietaus lašai į tentą. Tikrinu orų prognozę. Ech, ryt šlapia diena nusimato.

Portugalija-Vilnius

Solo 19

Pala, ką? Kaip taip gali būti, kad šiandien įpusėjo kelionė, kai važiuoju vienas. Kur dingo tos devyniolika dienų? Negaliu patikėt.

Jau kelinta diena kai pagaunu save galvojant angliškai. 

Prancūzijoje su warmshowers sekasi daug geriau, jau pas antrus žmonės gyvenu, ir vieni už kitus įdomesni.

Bet kad balansas tarp gėrio ir blogio būtų toks pats, pradedu ilgėtis Ispanijos vairuotojų, Prancūzijoje kiekvieną dieną pasitaiko pypsintojų, neatsargių lenkikų, kai Ispanijoje per porą savaičių tokių buvo lygiai nulis.

Keliai keleliai
Portugalija-Vilnius

Solo 18

Kirtau Grinvičo dienovidinį, vienas ratas vakaruose, kitas ratas rytuose.

Nors vandenyno nutolusi visai nedaug, bet medžių lapai jau keičia savo spalvą. Žinoma +30 įdienojus visai neprimena rudens.

Portugalija-Vilnius

Solo 17

Kelio ir lietaus dievai nusprendė atsigriebti už tas 23 sausas dienas. Jau kelintą dieną gaunu lietaus, kartais daugiau, kartais mažiau, bet kasdien.

Šiandien toji diena kai paaiškėjo galutinis mano kelionės taškas – Venecija, kurioje turiu atsirasti lapkričio pirmąją. Tada autobusas ir po poros dienų būsiu namie.

Šiandien už nugaros palikau Atlanto vandenyną ir pajudėjau gilyn į žemyną, skersai Prancūzijos, link Italijos. Dar liko 20 dienų ir ~1300km.

Pripratus prie lietuviško, o ir ispaniško, mobilaus interneto, kur beveik visur rasi 4G, pas prancūzus ima neviltis, E, H+ bet ir tai ne visur.

Per balas tai per balas
Portugalija-Vilnius

Solo 16

Ateina laikas spręsti kur link sukti. Pradžioje buvo tiek daug galimų krypčių, šiandien renkuosi tarp Nicos ir Milano. Niurnbergas jau atkrito, sorry Agne bačką alaus išgersiu kada kitą kartą 😉

Kol dar nenusipirkau bilietų – draugai, bičiuliai, skaitovai, draugų draugai, etc – gal kas važiuos spalio pabaigoje iš šiaurės Italijos link Lietuvos? Ir gali prigriebti vienišą keliautoją ir jo dviratį? Baisiai nemėgstu skraidinti savo dviratės avialinijomis.

Pietaujant skaitomos knygos sakiniai bėgo pro akis, bet jų prasmė taip ir nepasiekė mano sąmonės. Supratau, kad šiandien vienišumo jausmas yra nusprendęs šiek tiek pasikandžioti. 

Važiuoju keliais, kurių jau laukiau lėkdamas per Ispaniją ir kuriuos prisimenu iš 2013 kelionės Marselis Genuja – tai kilometrų kilometrai puikiausių dviračių takų. 

Maždaug taip visą dieną
Penktą valandą dienos visai šilta
Portugalija-Vilnius

Solo 15

Įdienojus įvažiavau į Prancūziją. Prancūzijoje saulė, daugiau nei dvimkeli šilumos, daug dviračių takų, važiuojam!

Šios dienos nekenčiu: D 810. Kas tai? Tai pragaišties, prapulties ir užsipisimo simboliai. Jei konkrečiau – kelio numeris. Nušaukit  mane ir kulipką ištraukit, kaip sakydavo mano senelis, bet daugiau niekad nevažiuosiu tuo keliu. Toks jausmas kad man riedant šiuo keliu visi prancūzai tuo metu išvažiavo į tą kelią. Abiejomis kryptimis nepertraukiamas automobilių srautas. Šalia, kaip ir dviračių takas, bet triukšmas! smarvė! Net puodas vyno nenuplauna benzino dūmų kvapo nuo liežuvio.

Vėliau nusukau dar labiau link jūros. Mažiau keturračių skarbonkių, daugiau dviračių takų, reljefas smarkiai lygesnis, viskas visai gerai. 

O kempinge – baseinas!

O rytai čia gražūs
San Sebastian tiltai
Rašo kad greitai Frantzia

Portugalija-Vilnius

Solo 14

Kol buvau alkanas, nesiprausęs, šlapias, galvojau nieko šiandien nerašysiu. Bet lyti nustojo. Vakaras šiltas. Kūnas kvepia muilu. Skrandis pilnas maisto. Puodelis sklidinas vyno. Kaip ir neblogai viskas.

Dieną viena tų nykių turizmo dienų: apsiniaukę, debesys valkiojasi ties žeme, paslėpdami visą grožį, kelias su daug automobilių visai nedžiugina, o dar tas lietus…

Paskutiniai kilometrai iki kempingo varė per kalnus, 18%, 20%, 22% įkalnės merkiant lietui, ar ne turizmo džiaugsmas, jūs man pasakykite? Bet siauri keliukai, lietus, migla, kapsintys lašai, lojantys šunęs – visa tas šlapias ir išskydęs pasaulis atrodė lyg iš pasakos ar kokio fantastinio filmo.

Maždaug taip visą dieną

Portugalija-Vilnius

Solo 13

Paryčiais lietui smagiai barbenant į palapinės tentą, kažkuris vienas iš vidinių audrių, ima bambėti, kad niekur mes šiandien nevažiuosim, jūs tik paklausykit, pila kaip iš kibiro, ne ne ne, tokiu oru visai nefegšui sėdėti ant dviratės. Išgirdęs šiuos bambesius ima gundyti kitas iš audrių, taigi mes per kelioliką kilometrų nuo Bilbao, per kelis clickus nuo avia bilietų, click, click ir ryt arba poryt jau namie, jauti kai gerumo gyvenimas vėl pataptų?

Užčiaupkit srėptuves, sakau, versdamas ant kito šono, miegoti trugdote gerbiamieji, važiuosim net jei dangus su žeme ims maišytis. Girdisi nusivylimo atodūsiai.

Lietus vis dar groja pasiūtpolkę ant palapinės tento.

O jei rimčiau, tai nemėgstu didelių miestų. Bilboa su visais jo priemiesčiais perskrosti reikėjo beveik 4 valandų. No fun at all.

Nuo pietų lyja. Silpniau, stipriau, bet nepertraukiamai. Girdžiu, net pro triukšmą sukeltą pro šalį važiuojančių automobilių, kaip bando maištauti audriai. Suprantu aš juos, juk lengviau pasiduoti, ne kad judėti į priekį.

Dienos pabaigoje jau merkė labai smarkiai, katėmis ir šunimis kaip pasakytų koks anglas; parėjo šlapias supratimas, kad kelnės nuo lietaus, yra nebekelnes nuo lietaus.

Lietuviški debesylai
Važiuosiu ten kur blizga
Ispanai šventai laikosi to kas parašyta tame ženkle
Portugalija-Vilnius

Solo 12

23 kelionės dieną sutikau lietų. Neįtikėtinas reiškinys. Pamirštas gamtos gaivalas. Įvažiavau į kempingą (veikiantį! vidury nieko!!) sulyg pirmais lietaus lašais. Begurkšojant alų įsilyja. Orų prognozės rodo, kad lietus atėjo bent jau trims dienoms. Važiavimo malonumas sumažės. Bet ne iš cukraus arba druskos pagamintas, isgyvensiu ir tai.

Portugalija-Vilnius

Solo 11

Kaip rašė Nyčė, kad gyventų vienas žmogus turi būti arba gyvulys, arba dievas. Kažkas yra pridūręs, trūksta trečio varianto – filosofo. Galvoju, ko šiomis dienomis manyje daugiau: gyvulio ar dievo, nes filosofo tai tikrai žinau kad maža. Tokios šios dienos mintys.

Pirma pradurta kamera. Istorija prasidėjo pietaujant. Kramtydamas tuną, pastebiu, kad galinės padangos protektoriaus jau beveik nematyti, nors šiais padangas uždėjau prieš Namibijos kelionę, tai per tą laiką geriausiu atveju nuvažiavau 5 tūkstančius kilometrų. Po to pamatau padangoje įstrigusį vielos šmotą. Aišku, kad ištraukiu ir pamirštu.

Po pietų jau važiuosiu, bet ratas tai tuščias. Tai štai pasirodo kodėl reikėjo kas penkios šešios dienos dapusti galinę padangą, dėl tos velnio vielos, kuri jau buvo pradurus kamerą ir labai lėtai leido orą. Bet kai aš toks neprastas tinginys tai pasportavimas su pompa kas kelios dienos buvo visai priimtina. Jau geriau daputineti nei ieškoti skylučių 😉

Vienok susiklijavau kamerą ir tuo pačiu sukeičiau priekinę ir galinę padangas.

Ispaniški kaštonai
Važiuoju per paveiksliuką
Manau patys susigaudot kur priekis, kur galas