Blue & Lonesome

Šeštadienio rytas. Espresso machinette jau išgerta, su šunimi Smilga nelinksmai paslampinėta po lietumi, lėtai, kaip galima lėtai tokį niūrų lyjančios žiemos rytą, slapinėju po internetus ir… BAM! Ble! Mano dievai, The Rolling Stones, šį mėnesį, pasirodo, išleido albumą. Nors coveriai, bet Chicago blues! Klausau ir tas rytas nebetoks tamsus ir nuotaika puiki. Kad prie ryto puikumo prisideda espresso, neneigsiu. Tame pačiame kambaryje pluša žmona dažydama lentynas, o iš kolonėlių bliuzas. Ech, gyvenimas!

Mongolija. Nuorodos

Mongolija. Grįžus
Mongolija. Žemėlapis

Algirdo dienoraštis

2016.08.13 Mongolija. Diena 1
2016.08.14 Mongolija. Diena 2
2016.08.15 Mongolija. Diena 3
2016.08.16 Mongolija. Diena 4
2016.08.17 Mongolija. Diena 5
2016.08.18 Mongolija. Diena 6
2016.08.19 Mongolija. Diena 7
2016.08.20 Mongolija. Diena 8
2016.08.21 Mongolija. Diena 9
2016.08.22 Mongolija. Diena 10
2016.08.23 Mongolija. Diena 11
2016.08.24 Mongolija. Diena 12
2016.08.25 Mongolija. Diena 13
2016.08.26 Mongolija. Diena 14
2016.08.27 Mongolija. Diena 15
2016.08.28 Mongolija. Diena 16
2016.08.29 Mongolija. Diena 17
2016.08.30 Mongolija. Diena 18
2016.08.31 Mongolija. Diena 19
2016.09.01 Mongolija. Diena 20
2016.09.02 Mongolija. Diena 21
2016.09.03 Mongolija. Diena 22
2016.09.04 Mongolija. Diena 23
2016.09.05 Mongolija. Diena 24
2016.09.06 Mongolija. Diena 25
2016.09.07 Mongolija. Diena 26
2016.09.08 Mongolija. Diena 27
2016.09.09 Mongolija. Diena 28
2016.09.10 Mongolija. Diena 29
2016.09.11 Mongolija. Diena 30

Mongolija. Grįžus

Pradžioje šiek tiek statistikos. Nuvažiavome 1040km, per visą kelionę pakilome į 14.000 metrų kalną, pedalus sukome 25 dienas, pati kelionė tęsėsi 30 dienų.

Mongolija graži šalis. Nors tiksliau turėčiau sakyti toji Mongolijos dalis per kurią važiavau – Altajaus kalnus. Man – kalnai visada gražu, visada smagu važiuoti, nors tai reikalauja daug daugiau jėgų nei važiavimas lygumomis.

Prisimenu tą kalnų grožį, ežerus, naktinį dangų. Ir tąją ramybę, išorinę bei vidinę, kurią radau tuose kalnuose.

Prisimenu tą vėją, šaltą ir stiprų, pučiantį į veidą, pučiantį į nugarą; gūsius, kurie verčia iš kojų ir tylą sieloje. Galbūt, vis tik, vardas turi daugiau įtakos tam, kas patinka ir tam, kuo tampame, nei anksčiau maniau.

Prisimenu tą dienų dienomis lydėjusį kobalto spalvos, be jokio debesėlio, dangų. Zenite tamsaus mėlynumo, horizonte balto žydrumo. Atsigulus ant nugaros, susidėjus rankas virš galvos žvilgsnis už nieko nekliuva, tik skęsta beribėje mėlynoje bedugnėje, skęsta akių tinklainėje, skęsta sieloje. Ir tada nebelieka jokių minčių, nebelieka tavęs, yra tik tas beribis, visą apimantis mėlynumas.

Prisimenu tą tylą. Kur gali išgirsti kaip vėjas šiurena jau pradėjusią gelsti kalnų žolę; tylų upokšnio vandens gurgenimą per nugludintus akmenis. Tylą, kurioje gali išgirsti kaip plaka tavoji širdis. Kur laiką gali matuoti tais dūžiais.

Prisimenu tuos beprotiškai ir neįtikėtinai prastus kelius: akmenuotus, žvyruotus, smėlėtus, duobėtus. Ir kai iš nuovargio lūpose dingdavo šypsena, kai iš nuovargio bet kokia veikla prarasdavo prasmę, padėdavo muzika. Toji muzikoje gyvenanti harmonija tempdavo už ausų į priekį, kai nebelikdavo jėgų anei prasmės.

Ir štai, vakar visa tai baigėsi. Jaučiu kaip į sielą, milimetras po milimetro sėlina post kelioninė depresija, bet turiu ją kuo šiek tiek apmalšinti – darbu prie dienoraščio įrašų. Mongoliškas dienoraštis ir panašus į praėjusius dienoraščius ir visiškai skirtingas.

Mongolija. Diena 30

Link namų. Šis sekmadienis ilgas visomis prasmėmis: nuovargis ištempia minutes ir valandas iki begalybės, o dėl laiko juostų skirtumų, mums šioji para išsitempia iki 28 valandų.

Lėktuve užmiegu tik atsisėdęs į krėslą, Algirdas ilgai purto už peties bandydamas prižadinti, nes stiuardesės atnešė valgyti. Geriau jau būtų nežadinęs, nes pavalgęs nebesugebu užmigti ir tik snūduriuoju, sąmonė blaškosi ant sapno ir tikrovės slenksčio. Kitoje eilėje visas šešias valandas klykia arba kitaip triukšmauja mažas vaikas, už nugaros esančiose krėsluose dvi rusės putinistės-vatninkės garsiai kalba bei demonstruoja savo mąstymo bukumą.

O manoji sąmonė nuslysta į sapnų pasaulį, grįžta į realybę, vėl atgal; kūnas neranda patogios sėdėjimo padėties; ausų kamštukai nepadeda; laikas išsitempęs ir išskydęs; riaumoja lėktuvo varikliai.

Bet, kad ir kaip sunku sėdėti, vien žinojimas, kad greitai visa tai baigsis, neleidžia galutinai suskysti.

Stambulo oro uoste geriu stiprų espresso, pirma normali kava beveik po mėnesio, ach, tas kofeino poveikis!

Ką tik išrašiau antrą gelinį rašiklį. Nė vienoje iš prieš tai buvusių kelionių tiek daug nerašiau.

Rašyti patinka, nes užrašyti vargai ar nesusipratimai su kitais komandos nariais tampa nebe tokie sunkūs ir slegiantys. Kažkur skaičiau ar girdėjau: tai, ką užrašai, tarsi nusimeti nuo savęs.

Ir klausiu savęs, rašau sau, kad prisiminčiau, kaip buvo ar kad kiti galėtų perskaityti, o skaitydami keliauti kartu? Kuris variantas svarbesnis? Gal abu? Bet ar skaitydamas kito žmogaus kelionių užrašus tikrai gali pamatyti tas vietas, kuriomis jis keliavo? Ir tada prisimenu savo pirmąjį perskaitytą kelionės aprašymą – F. Čičesterio „Džipsi motu aplink pasaulį“. Nepamenu nei kaip toji knyga pateko pas mane, nei kur yra nukeliavusi dabar, bet ir šiandien, praėjus daugiau nei 25 metams, prisimenu ją ir, svarbiausia, kokį įspūdį man tada padarė. Ir ką čia slėpti – vis dar daro. Viena iš tų knygų, kaip dabar berašydamas ką tik suvokiau, padariusi didelę įtaką besiformuojančioms mano pažiūroms. Atmenu, kaip svajodavau pamatyti tas tolimas šalis ir štai, prabėgus krūvai metų, esu išmaišęs nemažą šios planetos dalį. Ir nemenkas skaičius šalių, tada dar tik svajotų, jau aplankyta.

Et, ir koks pavydas ėmė klausantis D. pasakojimo apie Kaprį ir 777 laiptelius. Būtinai kada nors pamatysiu tąją A. Miuntės mylėtą ir taip šviesiai aprašytą salą.

Bet kuris gyvas žmogus geriau už mirusį, tačiau joks gyvas ar miręs žmogus nėra geriau už kitą gyvą ar mirusį žmogų“ iš knygos „Triukšmas ir įniršis“.

Stambule, lėktuvui išriedėjus į pakilimo taką, pilotė mus „nudžiugina“ pranešdama, kad pilotų kabinoje sugedo dešinys krėslas. Sukamės atgal, taisymas užtruks apie pusę valandos. Juokaujame, kad aš su lipnia juosta ir užtraukiamais dirželiais, liaudyje vadinamais sūtraukomis, tą nelemtą krėslą sutaisyčiau greičiau.

Žmogus tai jo klimatinių patyrimų suma, sakė tėtis. Žmogus – suma to, iš ko jisai susideda. Lieka išspręsti – ką daryti su tomis netyromis savybėmis, kurias nuobodžiai išsirutuliuoja į nekintamą nulį: į dulkių ir aistrų aklavietę (…)“ vis dar iš „Triukšmas ir įniršis“. Vis labiau pradeda patikti šioji knyga. Tiesiog kaifuoju skaitydamas Faulknerio žodžių akrobatinius viražus.

Liko tik pusvalandis, ir šių metų kelionė bus baigta. Kaip visada grįžimo iš kelionės sunkumas, kai esi kelias paras nemiegojęs, pasaulį matai lyg per rūką, skauda užpakalį ir lauki nesulauki, kada visa tai baigsis. O praėjus parai jau pradedi gailėtis, kad kelionės buvo tokia trumpa.

Apsikabinimas su mylima. Draugų rankos paspaudimai. Namai.

Mongolija. Diena 29

Laukia 17 valandų kelionė automobiliu per Sibirą, Altajaus kraštą.

Ausinės ir muzika. Snūduriuoju, spoksau pro langą, prisimenu ir vertinu kelionę. Visos kelionės kažkuo panašios, kažkuo skirtingos. Man svarbiausia, kaip kelionė pakeičia manąjį suvokimą ir aplinkos vertinimą. Kaip pertvarkau ir į kokius stalčiukus sudedu mintis, kurių kasdienybės rutinoje nėra nei laiko, kartais nei noro anei jėgų tvarkyti bei rūšiuoti. Gera išvažiuoti kažkur, kur gali nutolti nuo rutinos ir pažvelgti į savo gyvenimą tarsi būtum pašalietis.

Kaip, mintiju, šita kelionė pakeitė mane? Turbūt suteikė dar daugiau vidinės ramybės, santarvės su savimi. Nutolęs nuo namų ir artimųjų suvokiau, kaip stipriai myliu savo žmogų.

Kelionė, kuri dar sykį patvirtino, kad reikia išdrįsti eiti tuo keliu, kuriuo nori tavoji širdis. Nemesti pusiaukelėje to, ką esi pradėjęs, nes visada tamsiausias periodas būna prieš aušrą. Kad ir kaip būtų sunku važiuoti prastu keliu, kada nors jis baigsis ir prasidės geresnis etapas.

Šį kartą nuo Mongolijos sienos iki Novosibirsko nuvažiuoti užtrunka tik 15 valandų. Prie oro uosto atvykstame šiek tiek po vidurnakčio. Išlipu iš automobilio skaudančiu užpakaliu, dvokiantis prakaitu, be nuotaikos ir šuniškai pavargęs.

Belieka sulaukti, kada bus galima atlikti visas standartines oro uosto procedūras, bet iki to reikia laukti dar kokias penkias valandas.

Laukimas, kaip visada, nenuteikia pozityviai. Gerai tik viena, kad jau keliaujame link namų.

Mongolija. Diena 28

Keliamės penktą ryte, tamsu nors į akį durk, danguje miriadas žvaigždžių. Šalta. Termometras rodo minus keturis laipsnius. Daiktus susipakuoju žaibiškai. Valgyti pasidarome super greitai. Išvažiuojant dar tamsu. Rytuose dangus rausvėja, teka saulė. Esu pelėda, labai retai tenka matyti saulėtekius. Tai vienintelis tokio ankstyvo kėlimosi privalumas.

Mongolijos muitinėje chaosas, vėl susiduriame su dideliu viršininku su Racija ir ANSTPAUDU, kuris sprendžia kas gali įvažiuoti į teritoriją, o kas ne. Kažkuo jam neįtikome, prie įvažiavimo į patikros punktą vartų pralaiko daugiau nei pusantros valandos. Ima neviltis, nes neaišku kodėl stovime prie šių vartų, kai automobiliai rieda pro šalį be jokių kliūčių, ima nervas, pyktis ir dar puokštė neigiamų emocijų.

Tik įvažiavus į Rusiją kelias asfaltuotas ir dvidešimties kilometrų nusileidimas nuo kalno. Lekiam žemyn, vėjas švilpia ausyse. Spidometras rodo, kad pavyko pasiekti 60km/h maksimalų greitį. Sunkiu, prikrautu daiktų dviračiu tai nemenkas tempas.

Rusijos postą pravažiuojame sklandžiai ir greitai.

Įdienojus šviečia saulė, šilta. Šiluma traukia prigulti, ankstyvo kėlimosi pasekmė.

Bevalgant vienoje iš Tašanta miestelio valgyklų prie mūsų privažiuoja pasienietis, ir iš jo sužinome, kad mes šioje vietoje neturime teisės net sustoti, nes tai yra pasienio zona, ir kad turime važiuoti, ir kuo greičiau tolyn į Rusijos gilumą apie 50 kilometrų. Galite tik įsivaizduoti mūsų reakciją, kai po visų sunkumų Mongolijoje tikiesi ramaus poilsio, bet esi priverstas važiuoti toliau. Su mūsų sunkiais dviračiais tie penkiasdešimt kilometrų – ne taip jau lengvai įveikiamas atstumas. Pareigūnas labai mandagus, kalba ramiai, viską paaiškina kodėl taip yra, kokia bauda ir kokia atsakomybė mums gresia. Ok, gal 1000 rublių ir nedideli pinigai, bet sėdint sulaikymo kameroje į lėktuvą tikrai nesuspėsi.

Miname link Кош-Агач miesto. Visa laimė, kad kelias visą laiką veda žemyn. Ir net vėjas, pučiantis į veidą nemažina tempo. Po dviejų su pusės valandų mes jau vietoje.

Tik išriedėjus į kelią Ugnius suskelia skandalą, ima šlykščiai įžeidinėti mane, Dagnę ir Algirdą; apsiriejame ir komanda, galutinai pasidalija į trijules – senoji Kirgizijos ir naujoji, šiųmetinė. Liūdna. Sugadinta nuotaika, bet, kas keisčiausia, pyktis neima.

Кош-Агач randame privačiame name įrengtą viešbutį, sąlygos ir aplinka baisios, ir tai dar švelnus žodis apsakyti tam vaizdui, bet po mėnesio praleisto palapinėje ir maudantis nuo ledynų tekančiose upėse, arba kelias dienas gyvenant tik su minimaliu vandens kiekiu, kurio neužtenka nusiprausti net veidui, toks viešbutis yra prabangos viršūnė – yra dušas, karštas vanduo ir lova. Ko daugiau, žmogau, gali norėti?

Vakare atvažiuoja mūsų vairuotojas, išrenku dviratį ir grūdu jį į dėžę, pakuoju kitus daiktus. Virtuvėlėje kartu su Algirdu geriame alų, refleksuojame apie kelionę, kalbame apie robotus, dirbtinį intelektą ir žmogaus atmintį.

***

↑242 m     ↓729 m     ~1765 m     83,86 km      04:48

Mongolija. Diena 27

Vakar vakare: dangus apniunka, kyla stiprus vėjas, įsilyja. Guliu palapinėje su pūkine striuke pūkiniame miegmaišyje, šilta ir jauku. Lietus ir vėjas daužo palapinę, nuotaika gera. Prisimenu panašius vakarus, žinau, kad lietus tuoj nustos lyti, o vėjas aprims. Po geros valandos taip ir atsitinka.

Rytas taip pat apsiniaukęs, bet pradėjus važiuoti į šios dienos kalną įsišviečia saulė.

Kiek pakilę į viršų sutinkame 28 metų anglą (jo dienoraštis), keliaujantį jau daugiau nei metus, pradėjo Stokholme; jau numynė 17.000 kilometrų. Įtariu, kad į tokius kaip mes, keliaujančius tik mėnesį, jis žiūri su pašaipa. Paprašo, kad apžiūrėčiau galinį ratą, nes pats perstipinavo ir nepasitiki savo darbu. Ratas tiesus ir sustipinuotas tiesiog idealiai. Kiek pabendravę pasukame savais keliais, palinkėję sėkmės.

Toliau kelias puikus, žvyrkeliu įsibėgėju daugiau nei 20km/h, tokiu greičiu kilometrai tirpsta tiesiog akyse. Mintys taip pat lekia šuoliais, link namų, link mylimos.

Ratas užsidarė – paskutinė nakvynė Mongolijoje lygiai toje pačioje vietoje, kaip ir pirmoji. Per mėnesį daug kas pasikeitė: žolės mažiau, kas buvo žalia virto geltona, visos jurtos dingo, upelis išdžiuvo.

Ryt Mongolijos ir Rusijos sienų postų įveikimas, ir baigsis pedalų minimas.

Algirdo paklaustas, ar dar važiuosiu su Špikiu į panašią kelionę, nedvejodamas atsakau, kad taip. Ar kelionė patiko, klausiu pats savęs, klaus manęs artimieji ir draugai. Taip. Patiko. Patiko ir pati Mongolija, ir čia sutikti žmonės. Net tie beviltiški keliai dabar atrodo tik laikinas nemalonumas, kuris laikui bėgant pasimirš, kaip nustoja niežėti uodo įkąsta vieta.

Dabar galvoju apie kitų metų kelionę. Jei Algirdas parinks tokią šalį, į kurią mane senokai traukia, tada su Špikiu, o jei ne – galbūt Islandija? Nepalas? Bolivijos Atakomis dykuma? Ach, pasirinkimai, pasirinkimai.

Ir jaučiu, kaip lėtai lėtai, bet užtikrintai į sielą smelkiasi pokelioninė depresija.

***

↑543 m     ↓99 m     ~2265 m     47,11 km     04:15