kaip.tik.ten del.icio.us Sutapimai arba sutapatinimai

2006.02.06, 00:53

Įdomiai paskutiniu metu man gaunasi. Nemažai skaitau, ir knygos skirtingos, ir herojų likimai labai nepanašūs, ir laikmečiai skirtingi, tačiau kaip užkerėta visose knygose stipriai juntamas jos herojų potraukis išgerti. Atsiradus menkiausiai galimybei, nei vienas neatsisako išgerti, viskis, romas liejasi laisvai. O skaitau tai knygas pažymėtas spaudu "KLASIKA". Na mano mėgstami autoriai E.M. Remarque, E. Hemingway tai niekada nevengė vieno kito stiklo, bet kai ir tokie semiotikos profesoriai kaip Umberto Eco, vos ne kiekvienoje pastraipoje vartoja tokius žodžius kaip penktas stiklas Ballantines, negaliu nesišypsoti. Seniai tiek begėriau, reikės kada pavasarį prisiminti ką tai reiškia. Ech greičiau tas pavasaris, šiandien buvau lauke, vaikščiojau kokią valandą, jutau kaip jis artėja. Aš gi jau trečią mėnesį į lauką einu tik tam, kad nuvykčiau į klinikas, šiandien nutariau pasivaikčioti savo malonumui. Ir nieko, nesulūžau, prisikvėpavau ateinančio pavario ir grįžau namo truputį apsvaigęs. Kaip reikalas apsvaigęs, jeigu atvirai. Jokio viskio po tokio apsvaigimo nebereikia. Išsigandau, kad pavasarį taip staiga į saulę išlindęs gali ir numirti mirtinai jos spindulių prisigėręs. Įdomu, kaip meškos nemiršta po žiemos iš irštvų išlindę?

kaip.tik.ten del.icio.us Skaitymas tamsoje

2006.01.02, 21:03

Šiandien pradėjau skaityti knygą Seamus Deane „Skaitymai tamsoje“. Tai tartum atskirų trumpų istorijų rinkinys, tačiau į jas žvelgiama to paties, augančio berniuko akimis. Perskaitęs pirmus penkiasdešimt puslapių nusistebėjau, kaip paprastai parašyta, net pagalvojau už ką autorius gavo prestižinę literatūrinę premiją. Atrodo, visi galėtume taip parašyti. Toliau skaitydamas pagavau save besišypsantį ir užsikabinantį. „Skleidžianti šviesą, jaudinanti knyga“, perskaičiau ant knygos nugarėlės recenziją. Tapo dar kartą aišku už ką dalijamos literatūrinės premijos, pats autorius tą pasako tiesiai šviesiai, savo herojaus žodžiais. Rašymas - tai paprastų paprasčiausias tiesos sakymas. Skaitau ir šypsausi, prisimenu, kad naktį nemiegosiu ir galėsiu skaityti toliau, šypsausi dar plačiau. O čia dar autoriaus žodžiai: „...Ką galima daryti danguje, išskyrus šypsojimąsi. Jos šypsena buvo su nieko nepalyginama“. Man tikrai ne viskas gerai, jei šypsausi skaitydamas apie ne pačius geriausius Airijos laikus, IRA ir visa kita su tuo susiję. Toks aš jau žmogus, mirtis tiesiog ciklo pabaiga, gimimas jo pradžia.