Pirmą kartą, rimtai nu. Negaliu nepasidalinti įspūdžiais. Žiūrėjom tokį itin talentingais dialogais (tiksliau jų nebuvimu) aprūpintą "My bloody Valentine" (A. sakė, kad vienintelis 3d filmas, kurį rado pirkt). Bet ne fabuloj ir dialoguose esmė. Fabulos nėra, o dialogus teko papildyti trumpom frazėm - "priekinis planas", "ginklas", "užpakalinis planas" - suprask, kaip žvilgsnį fokusuot, kad matyt ką nors panašaus į tris matmenis. Kartais juos keisdavo "ooo geras", "trys planai gerai", "kai yra stiklas, geraai", "ooooj raudona užmerk kairę akį", "oooj oranžinė užsimerkiam", "kirtiklis gerai praėjo".
Greičiausiai ten kažkas pripaškudinta renderinant 3d vaizdą, bet rezultate kažkodėl jautėmes kaip prisivalgę nelabai tinkamos maistui substancijos. Sutinku, kad tokius dalykus reik žiūrėt didžiajame ekrane, o ne kompe. Tiesiog tenkinom smalsumą:)
Žo - gerdami ulongą dalinomės įspūdžiais, apie sugebėjimą virtuvėje įžiūrėti kelis skirtingus planus ir bandyti sufokusuoti akis į skirtingus objektus. Tikra gera akių mankšta. Senokai mano akys nebuvo tokios didelės.
Po to dar buvo disnėjiška kelionė į žemės centrą. Tas bent jau surenderintas padoriau ir vaizdas tikrai 3d, bet dar vienos lėkštutės nesinorėjo, mat dialogų čia buvo daug ir jie tokie mediniai, jog kilo įtarimas, kad scenaristai - trečios kartos buratinai.
Ale po šimts, užtenka tik poros-trejeto vienas paskui kitą sekančių dirgiklių ir jau sprogsti visas, su purslais. Nejauku kažkaip, užuolaidas užsitraukt norisi ir galvą slėpt po pagalve.
In reply to a studio executive who said "I suppose Woo can only direct action scenes," Quentin Tarantino has been quoted as saying "Sure, and Michelangelo can only paint ceilings!"
Kaip aš 3d filmą žiūrėjau