Kol rūkiau ir mėginau suprasti, ar čia man dar mėginti rašyti dokumentacijos gabalus, ar važiuoti namo pasidaryti martinio, ir mąsčiau kitas mikės pūkuotuko vertas mintis about rainbows and unicorns, prie visko dar supratau, kodėl aš particularly detestinu visas klasikos ir klasikinio stiliaus imitacijas (nepainioti su interpretacijomis), be it architektūra, interjeras, literatūra or things. Užtat kad tas paprastai būna žalkoje podobije of things, that have passed, in greater places and better times. Mono no aware, so to speak, čia tas terminas, kur bandžiau atsiminti jau dvi dienas.
Aš šiandien, kol sprendėm visiškai pizdatai rimtą reikalą apie tai, įgrius ar neįgrius esamo požeminio parkingo stogas, (kadangi sijų atsarga yra viso labo 5 %, o mums ten šakės kaip reikia pripilti kalniukų, ir dar jie neturi paviršinio vandens surinkimo, dėl ko aš visiškai v axuje kaip taip galima dirbt, nuo ko įmirksta ir dar pusantro karto pasunkėja gruntas), apturėjau vieną iš retai pasitaikančių moments of clarity, kaip žmogaus galvoj susiję profesinių sprendimų ir visokių kitokių sprendimų gravity, ir asmeninio užsiparinimo lygiai.
Iš mano visų, senų ir jaunų pažįstamų, labiausiai in personal life, big and small things of it, relaxed yra žmonės, kurių profesiniai sprendimai gali turėti labai rimtas pasekmes, i.e., architektai ir inžinieriai ir panašūs. O didžiausias mano matytas personal dramas apie tai, kaip "ar jis į mane pažiūrėjo" experiencina tokių visokių easy administracinių and like profesijų atstovai, respectively. I, for one, can not be bothered, ar, pavyzdžiui, mano namų darkytoja nuvalė nuo spintos viršaus dulkes, ir visai ne taip seniai nuoširdžiai nustebau, kad miegamojo langas nuo kažkada pasidarė permatomas, thanks to the same namų darkytoja. Namų darkytoja kol kas v axuje, bet gali ateiti momentas, kai jin supras, kad gali naudotis tuo nežemiško poxujizmo lygiu, o tada empire will strike back.
UPDATE: due to popular outrage, kurio ryškiausias balsas yra pizdulis, prie architektų, inžinierių ir likes, dar pridedu profesijas, kurios tiesiogiai dealina su didelėm babkėm :)
Disclaimer: pernelyg sentimentalus postas apie knygą below.
Nors dauguma kritikų su manim nesutinka, man "The Winter of Our Discontent" yra viena iš labiausiai somehow poetiškų knygų. Tas visas controlled Weltschmerz visokių prisikėlimų švenčių fone ir human flaws in full bloom, nors kažkaip aš visai absoliučiai pateisinu said herojaus modus operandi, išskyrus, aišku, paskutinį veiksmą. Užtat kiekvienais metais prieš visas tas jau Velykas, ypač jei dar Didžiojo Penktadienio oratorijos are in order, man maždaug nuo trečiadienio ir antros taurės vyno galvoje pradeda skambėti Iteno Aleno Holio via Nazarietis frazė "Eli Eli lama sabachthani". Call me overly emotional and maybe a bit influenced by my high school, but there is something very beautiful in all that. Also, the excerpt, posted below, perfectly complements all these moods.
On the amusing note, visos tos oratorijos libretas buvo pakeistas bišken, nes kažkam pasirodė, kad J.S.Bachas buvo labai antisemitiškas.
Now, knock yourselves out ir papasakokit man viską apie ateizmą, pompastiką ir kaip čia aš nusisentimentalinau. Go.
Aš labai gerai galiu monitorinti Kristianos staffo turn-around laipsnį: every single time, toj pačioj to ūkio iteracijoj, maždaug kas porą trejetą mėnesių, kai ateinu ir įteikiu aniems savo refillable Angel buteliuką, gaunu didžiai išplėstų akių žvilgsnį ir patikinimą, kad šitas mano itemas yra ne refillable. Po aštunto užtikrinimo, kad tikrai tikrai žinau priešingai, labai juokingas visų pardavėjų susibūrimas prie stenduko ensues, tada pusės parduotuvės prilaistymas nevjebennai tam netinkančia substancija (nes ten reik nuimt tokį antgaliuką, atsukt buteliuką, pridėt buteliuką ir panašios variacijos in manual dexterity, ko akivaizdžiai jie savo trainingo programoje neturi), o visą tą apvainikuoja ieškojimas "kaip čia dabar įmušti". Seriously, man taip atrodo, kad tie prilaistymo nuostoliai alone turėtų pacoverinti visų naujų žiovautojų trainingo išlaidas.
On the very very bright side, čia kol kas intensyviai coverinam visokias kultūrines bases, įskaitant Juilliardo absolventų rečitalius, operas ir šį savaitgalį gloriously vartosim designer drugs in Mados Infekcija.
O čia duoklė mano visoms įmanomoms miuziklų obsesijoms and such.
Čia nesmagiais empiriniais tyrimais ką tik buvo patvirtinta tiesa, kad kuo žmogus oriau ir užtikrinčiau teigia savo tiesą, tuo labiau jį reikia tikrinti ir dar kartą tikrinti. Every single fucking time aš sau pasakau tą patį, ir every single fucking time tai pasitvirtina (also, tai galioja visiems kitiems, kai kažkada buvau beveik patikėjus baisiai tvirtai pateiktu faktu, kad didžioji dalis eismo planetoje vyksta kaire puse....riiiiight:)
Man ne taip seniai vienas baisiai orus atestuotas senas krienas didaktiniu tonu pareiškė, kad požeminių nešildomų parkingų eksploatuojamų stogų ir sienų izoliuoti nereikia. Blyn, galvoju, taip jau oriai kaip tuzinas juodų gyvačių sako žmogus, gal ir žino, ką sako. Kol nesugalvojau pasitikrinti savo statybinės fizikos žinių pas trečius asmenus, kurie teisingai man priminė, kad rūsiuose visada iš žemės ateina šiluma, ir būna kokie plius du-keturi, ko pasėkoje ant nešiltintų gelžbetonio konstrukcijų visada bus kondensato, ir nešiltintoje patalpoje anas paprasčiausiai vykdys užšalimą-atšalimą, ir taip do pobednovo, nes betonas, obviously, yra self-destructive. Major ass-kicking ensued, nes nu ble ne taip lengva, esant norminiams užvažiavimų nuolydžiams, prisabačinti dar dvidešimt centimetrų polistireno ant suformuoto sluoksnyno.
Although ta dalis apie frazes in italics ir repeated things in background nuskambėjo kažkaip annoyingly pažįstamai. Ir tada aš prisiminiau, kur aš visa tai mačiau. Ogi blyn ne kur kitur, kaip visai mano revered Orson Scott Card visose kitose knygose po "Ender's Game", as in "Xenocide", "Speaker for the Dead" and others. Now, kai paskaitai autoriaus įžangas, tai Scott Card sort of soundina kaip bišken savim patenkintas asshole, bet jei paskaitai pačias knygas, tai jis vis tiek so much more superior in story telling. Also, enemy gate is down. Also, how cool is the word "xenocide" for a title?
Kadangi čia pastaruoju metu esame dideli scenos ardelių ir mechanizmų, ir requirable dydžių ekspertai, aš negaliu atsigrožėti, kaip meistriškai scenografas orchestrated visai gerą setupą į lygiai maždaug aštuoniolika kartų mažesnę Kongresų rūmų sceną. "Bohema" yra geras sight to behold, Juozuko kostiumai being not the last part of it. Also, is it only me, ar kongresų rūmų akustika certainly beats operhauzą ar čia tik todėl taip, kad salė mažesnė?
Dar, žinoma, viso to reikalo sėkmė personaliai man galėjo būti įtakota fakto, kad po to kitam baliuj dar liks perfect maistuko, kompanijos ir karaokės eventualiai, for all of that I am very thankful atsakingiems asmenams.
sunday afternoon of ephemera
